Demono vaikas (V dalis)

Dešimtas skyrius. Nelaisvėje (1)

Ravena su skausmu širdyje žiūrėjo į sąmonę praradusią Godą, o Melburnas stebėjo kiekvieną dėl jos išlietą ašarą, bet jo veidas išliko toks pat akmeninis, kaip prieš tai. Ji ištarė tuos žodžius, pasakė, kad pasiduoda, bet jis nebuvo tikras, ar nepersigalvos ir nepradės vėl jo pulti. Tačiau mergaitė tik klūpėjo ant žemės drebėdama, veidas buvo išblyškęs kaip popieriaus lapas.

– Pagaliau supratai, kad su Tasdaru ne juokai, – prakalbo Melburnas. – Argi buvo verta švaistyti energiją?

Ravena nieko neatsakė ir nejudėjo iš vietos. O ko toliau imtis? Juk visos pastangos bergždžios, padarė viską, ką galėjo. Melburnas buvo teisus, juk Goda net nebūtų nukentėjusi, jeigu ne ji, sugalvojusi keliauti į Tamsos tvirtovę viena, o kas žino, galbūt nukentėjo ir mama. Bet kaipgi Lina? Jis paminėjo jos vardą, ar tai reiškia, kad Tasdaras pagrobė ir ją?

– Nagi, eime, – paragino ją Melburnas, vis dar laikydamas glėbyje Godą be sąmonės.

Jo balsas nuskambėjo ramiai ir Ravena suprato, jog jis nieko blogo nepadarys, jei tik ji nebandys bėgti, tad nesipriešindama iš lėto pakilo ir nuėjo jam iš paskos. Melburnas neskubėjo. Tikriausiai buvo pavargęs po kovos, nes jei būtų norėjęs, būtų tiesiog teleportavęs juos pas Tasdarą. Ravenai pasidarė bloga pagalvojus, kad ir vėl turės susidurti su tėvu, pamatyti tas kraujo ištroškusias akis ir priminti sau, kad niekada netaptų tokia, kaip jis, nors iki to turbūt buvo vos keli žingsniai, juk nešiojo savyje jo galią. Galbūt dėl to, kad tokia gimė, turėjo kaltinti ne tik jį, bet jau žinojo, kad mama buvo priversta su juo suartėti, ir jau buvo pakankamai didelė, jog suprastų, ką tiksliai tai reiškia. Žinoma, jautėsi dėkinga, kad mama ja neatsikratė, bet iš kitos pusės, tai būtų buvę geriau ne tik jai, galbūt nereikėtų taip kentėti dėl savo vaikų.

Melburnas dar pakėlė savo nulūžusio kalavijo geležtę ir menkai šyptelėjęs įsikišo ją prie kitos kalavijo dalies. Ravena nežinojo, kodėl atkreipė dėmesį būtent į tai, juk prieš tai ėjo į priekį, nekreipdama dėmesio į nieką aplinkui, automatiškai statydama kojas, kurios nepastebimai atsidūrė ant medinio pakeliamojo tilto. Tai reiškė, jog jie jau visai prie pat tvirtovės. Nužengus ant akmenimis grįsto tako, sargyba tiltą ir vėl nuleido. Mergaitė pakėlė galvą, ir vėl sutikdama tuos pačius bokštus, nors taip tikėjosi, kad niekada čia nebegrįš. Melburnas rankos mostu vis ragino ją eiti, ir ji suprato per daug ilgai užsistovėjusi vienoje vietoje. Netrukus akmeninį kelią pakeitė tamsiai raudonas kilimas, o kruviną dangų – storos tvirtovės sienos. Ravena nesidairė aplinkui, žiūrėjo tik tiesiai, žinodama, kad bet kurią akimirką pamatys savo tėvą. O štai ir dvivėrės durys, vedančios į didžiąją salę. Jiems einant į vidų viską gaubė tokia tyla, jog buvo sunku ją tverti.

– Atlikau užduotį, pone, – eidamas sosto link prakalbo Melburnas. – Kaip jūs ir liepėte.

Iš patalpą gaubiančios prietemos išniręs Tasdaras primerktomis akimis nužvelgė parankinį, po to jo akys nukrypo į dukterį šalia jo.

– Ir ką ketinate su jomis daryti? – jam nieko nepasakius pasiteiravo Melburnas.

– Nuvesk į požemius, – demonas per žingsnį atsitraukė ir užsidėjo pirštus ant smilkinių. – Tik šį kartą į Žemutinius, kad nepaspruktų. Dabar jos neturi jėgų kalbėti, tad pasikviesiu tave vėliau.

– O kaipgi dėl Linos ir Arelos? Kad mergaitės jau čia, ar paleisite jas?

– Kodėl turėčiau? – pašaipiai nusijuokė jis. – Nuo kada esu toks geras ir tesiu savo pažadus?

– Bet... bet jos daugiau nebereikalingos, – šiek tiek sutrikęs jis kelis kartus sumirksėjo. – Arela nepridarys jums jokios žalos.

– Nuo kada abejoji mano sprendimais? – Tasdaro akys žybtelėjo raudona liepsna. – Jeigu sakau jų nepaleisti, tai taip ir bus.