Demono vaikas (V dalis)

Šeštas skyrius. Ateities planai (1)

– Atleiskite man, pone, bet nepavyko rasti Ravenos ir Godos, – nusimetęs nuo galvos apsiausto gobtuvą žemai nusilenkė Melburnas. – Jos dingo tarsi į vandenį, nei tvirtovėje, nei už jos ribų.

Tasdaras taip ir liko sėdėti savo vietoje nejudėdamas, todėl sunku buvo nuspėti tolimesnius jo veiksmus, ir nors širdis kaip pašėlusi daužėsi krūtinėje, kad valdovas jį kaip nors nubaus, parankinis stengėsi atrodyti ramus. Savo silpnybių jokiu būdu rodyti negalėjo, to jau išmoko per visus savo tarnavimo metus.

– Sakiau tau rasti jas bet kokia kaina, – galiausiai prakalbo demonas. – Nejaugi taip greitai pabėgo iš Tamsos karalystės?

– Nežinau, pone, sargyba prie vartų nieko nematė, o ir neapčiuopiu jų energijos.

Tasdaras pakilo ir sunėręs rankas už nugaros priėjo arčiau parankinio, įdėmiai žiūrėdamas jam į akis.

– Gerai, tada darysime kitaip, – netikėtai šyptelėjo jis. – Nuvyk į Azryatą ir atgabenk man Arelą.

– O kas tada? – nustebęs kilstelėjo antakius Melburnas.

– Su ja susitvarkysiu aš, o tu toliau ieškok Ravenos. Jeigu pavyks ją rasti, pasakyk, kad jei nepaklus, galės atsisveikinti su savo mama.

– Bus padaryta, mano pone, – dar kartą nusilenkė parankinis ir nedelsdamas pasišalino iš salės. Nejaugi Tasdaras tikrai ketino nužudyti Arelą? Ar tokiu būdu tik norėjo įbauginti savo dukterį?

Bet kad ir kaip jam tai nepatiko, privalėjo įvykdyti užduotį, tad nelaukdamas teleportavosi į Azryatą. Šviesi Arelos figūrėlė gana greitai artėjo prie namų nuo šventyklos pusės. Visiškai nenutuokdama, kad yra stebima, ji pravėrė tvoros vartelius ir perėjusi kiemą jau siekė durų rankenos, kai staiga pakėlė akis, pamačiusi siena nuslenkantį šešėlį.

– Tu? – atpažinus Melburną jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Nesipriešink, jei nenori nukentėti, – ignoravęs jos nuostabą valdingai prakalbo vyras. – Nesiruošiu tavęs skriausti, bet tavęs reikia Tasdarui.

Arela išsigandusi per žingsnį atsitraukė ir jau žiojosi kviesti į pagalbą Feliciją, tačiau Melburnas permatė ją kiaurai ir greitai pagriebęs už rankos teleportavosi į Tamsos tvirtovę. Kad ir kaip Arela muistėsi jo glėbyje, jis paleido ją tik tada, kai nutempė į didžiąją salę.

– Atlikau jūsų prašymą, valdove, – mandagiai ištarė jis ir laukdamas tolimesnių nurodymų liko saugoti išėjimo.

Arela blaškėsi aplinkui tarsi narvan pakliuvęs paukštis, nežinodama, kas dabar jos laukia, juk ir vėl pakliuvo į Tamsos tvirtovę, kur teko tiek daug visko iškęsti. Grįžus į ją, prieš akis iškart atsivėrė ir seni prisiminimai, net ir patys giliausi, kurie jau seniai buvo paskendę pasąmonės gelmėse. O kas nutiks dabar? Tasdaras ir vėl ją pasisavins? Uždarys savo pasenusiuose požemiuose ir kankins ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, versdamas ją tikėti, kad dėl jo elgesio yra kalta ji pati?

Pastebėjęs jos palūžusią dvasią, demonas plačiai nusišypsojo ir ėmė artėti.

– Štai ir vėl susitikome, – pašaipiai ištarė ir nutilo, laukdamas Arelos atsakymo. – Nejaugi po tiek laiko nepasakysi nė žodžio?

– Neturiu apie ką su tavimi kalbėti, – drebančiu balsu išlemeno ji. – Per paskutinį mūsų susitikimą gavai viską, ko norėjai, pasiėmei net Azaros žiedą, ko tau dar reikia?

– Kodėl visada man meluoji, Arela? – sustojęs tiesiai priešais ją, Tasdaras švelniai suėmė jos smakrą. – Nejaugi nepakankamai tave įskaudinau, kad niekada nepasimokai? Pasakyk man geruoju, ko Ravenai reikėjo Tamsos tvirtovėje, tada galėsi būti laisva.