Demono vaikas (V dalis)

Dvyliktas skyrius. Išdavystė (1)

Už lango šėlo neramus, ankstyvo ryto vėjas, į dešinę lenkdamas nedidelius pakelės medžius. Senos miesto gatvelės ilsėjosi tyloje ir nesimatė nė ženklo gyvybės, o aukšti pastatai, tarsi užmiršti pasaulio, stiebėsi į dangų, kuriame dažnai uždengiama baltų kamuolinių debesų slėpėsi saulė. Pavieniuose namų languose mirgėjo ryškiai geltonos žibintų šviesos, bet dauguma jų buvo juodi kaip giliausias jūros dugnas. Tai įrodė, jog Azryate gyventojų nėra tiek daug, kiek kadaise, kai ant siaurų šaligatvių mirgėdavo spalvoti vaikų drabužiai ir aidėdavo skardus juokas, o oras dvelkdavo rytinės kavos kvapu. Galbūt vieną dieną žmonės šią vietą visai apleis ir ji liks tik prisiminimu.

Apie tai galvodama Eliza neramiai apsidairė. Kambaryje jau nebebuvo tos naktinės tamsos ir vienatvės, kuri tvyrojo čia vakar, tačiau nevilties jausmas vis dar liko toks pat. Gulėdama minkštuose pataluose ji spoksojo į baltas lubas ir gailėjosi dėl to, kad paliko Arelą vieną. Greičiausiai dabar ji pas Tasdarą. Kankinama, o gal net ir blogiau. Galbūt jau mirusi. Nors ne, Tasdaras jos nežudytų, nes jei būtų norėjęs, seniai būtų tai padaręs. Šiuo metu ji turėjo susitelkti į dienos planus, o tiksliau – iškęsti dieną, laukiant vakaro. Kad tik per tą laiką nieko blogo neatsitiktų...

Atitrūkusi nuo apmąstymų, Eliza priešais save vėl išvydo tas pačias nuobodžias lubas. Reikėjo kuo nors užsiimti, kad greičiau praslinktų laikas, bet tuo pačiu atrodė, jog į nieką nepavyks sutelkti dėmesio. Kol Arela bus pavojuje, ji neduos sau ramybės, juk puikiai pažinojo Tasdarą. Jis mėgo kankinti savo aukas fiziškai ir psichologiškai, o Arela to jau patyrė pakankamai, tad ji nebuvo tikra, ar sugebėtų ištverti daugiau, juk patyrusi traumą ne kartą norėjo nusižudyti. Bet tai padaryti būtų per daug savanaudiška, nes tada paliktų kentėti visus kitus, kuriems ji svarbi.

Sunkiai dūsaudama Eliza pakilo ir skubiai paliko kambarį. Jau norėjo sukti į koridorių, kai staiga kelią pastojo Felicija.

– Žinau, ką sakysi, kad tau geriau dirbti vienai, bet gal galėčiau kuo nors padėti? – neramiai prakalbo ji. – Pas Tasdarą yra mano mama, negaliu sėdėti ir laukti, kol kas nors ją išvaduos už mane.

– Iš tikrųjų, pagalba būtų visai neblogai, – švelniai šyptelėjo Eliza. – Bet turėsime veikti labai atsargiai ir kautis tik labai prireikus. Norėčiau išvaduoti kalinius tyliai, nes taip bus didesnė tikimybė ištrūkti.

– Suprantu, – linktelėjo mergina. – Galėčiau padėti sukurti planą.

– Nemanau, kad planas būtinas, mes juk tiksliai nežinome, kaip aplink tvirtovę išsidėstę sargybiniai. Turėsime viską apgalvoti vietoje.

– Taip, bet kaip dėl Elzaro ašmenų? Nejaugi nieko dėl to nesiimsi?

– Kol kas tai palauks. Negalime gaišti, privalome ištraukti Arelą ir kitus iš požemių, o tada žiūrėsime, ką daryti toliau, – sunkiai atsiduso moteris. – Dabar net nežinome, už ko tiksliai užsikabinti, kad rastume tuos ašmenis, štai kodėl man praverstų pagalba. Beje, o kur Aristėjas? Galbūt jo gebėjimai taip pat būtų mums naudingi...

– Dabar jis išvykęs tvarkyti karalystės reikalų, galbūt galėtų prisijungti vėliau. Deja, Ariadna galių neturi, tad padėti mums negalėtų.

– Nesvarbu, užteks ir mūsų trijų. Pasistenk per dieną pailsėti, kad vakare turėtum jėgų vykdyti užduotį, gerai?

– Žinoma, – dar kartą linktelėjo Felicija. – Einu į virtuvę, galbūt rasiu ką nors valgomo, nori kartu?

– Ne, aš nealkana, geriau išeisiu į kiemą įkvėpti gryno oro.

Perėjusi koridorių Eliza pravėrė laukujes duris ir pagaliau atsidūrė kieme. Pro baltą aukštą tvorą vis dar nebuvo matyti jokios gyvybės, tuščias dangus skleidė liūdesį, kuris jau įgriso iki gyvo kaulo, o siaubingai gąsdinanti tyla spengė ausyse. Norėdama apžiūrėti seniai matytas vietas ir prisiminti tai, ką kažkada užmiršo, Eliza išėjo pro vartelius ir pagaliau atsidūrė gatvėje. Azryate nebuvo vietos, kuri neprimintų jai praeities, tų laikų, kai čia siautėjantis Tasdaras nusiaubė visą Elesmero miestą vien tam, kad gautų tai, ko jam reikia – Arelą. Tada buvo patys sunkiausi laikai, nes Tasdaras darė viską, kad tik išsipildytų pranašystė.