Demono vaikas (V dalis)

Vienuoliktas skyrius. Praeities paslaptys (2)

Pagaliau perėjęs koridorių, Tasdaras nusivedė Arelą apgriuvusiais laiptais. Visą laiką jie kilo aukštyn tylėdami, girdėjosi tik monotoniškas batų trepsėjimas. Moteris ėjo nė kiek nesidairydama, panarinusi galvą. Puikiai žinojo, kuo baigsis šis jų susitikimas. Bet kitos išeities nebuvo, jeigu priešinsis, nukentės artimi žmonės, tarp jų ir Gordonas, o ji negalėjo leisti tam atsitikti, nenorėjo ir vėl jo prarasti, to jau būtų per daug. Ašaros kaupėsi akyse vien apie tai pagalvojus, tačiau dabar ji turėjo susitelkti į Tasdarą ir ką jam pasakys, kai jie pasieks kankinimų kambarį, buvo aišku tik viena – nepasakys jam nė žodžio apie Ravenos planus, net jei tai nuves iki paties blogiausio.

Po kurio laiko užlipę laiptais jie ėmė eiti raudonu kilimu nuklotu koridoriumi. Tai reiškė, kad jau pasiekė pirmąjį tvirtovės aukštą. Tik tada Arela pakėlė galvą, bet nieko nesakydama vis žvilgčiojo į Tasdarą priekyje, kuris į ją nė neatsisuko, tarsi žinodamas, kad ji nepaspruks. Jam prie šono tabalavo du kalavijai, nors iš tikrųjų nelabai ir reikalingi, savo priešus galėjo įveikti ir be jų. Tikriausiai įvaizdžio detalė. Jis visuomet nepriekaištingai rūpinosi savo išvaizda ir tuo pačiu puikavosi savo galia, rodydamas esantis viršesnis už visus kitus šioje tvirtovėje. Bet kad ir kiek kartų jai teko jį matyti, niekaip negalėjo priprasti, kad ir koks stiprus jis buvo, nesijautė saugiai, nes niekada nebuvo jo pusėje, o jei ir būtų, abejojo, ar kas nors pasikeistų. Tasdaro nuotaikos keitėsi greitai, vieną akimirką jis galėjo būti švelnus, o kitą – užvaldytas pykčio pulti, būtent tai ją ir gąsdino labiausiai.

Galiausiai demonas sustojo prie medinių durų ir pravėręs jas atsigręžė į Arelą, laukdamas, kol ji įeis, po to vėl jas uždarė. Moteris net krūptelėjo nuo vyrių sukelto šaižaus garso. Kaip ir spėjo, jis nusivedė ją į kankinimų kambarį, kuriame ir taip aišku, ką darys. Žinoma, ji buvo ypatinga jo viešnia, nes dažniausiai pats kankinimais neužsiimdavo. Begalvodama apie tai nepajuto, kaip jis priėjo, grįžo į realybę tik tada, kai riešus juosiantys antrankiai nukrito ant grindų.

– Žinai, ką reikia daryti, – šypsodamasis savo ciniška šypsena teištarė jis.

Taip, Arela žinojo, buvo čia tiek daug kartų, kad įsiminė kiekvieną žingsnį, tačiau nedrįso nei pajudėti, nei pakelti akių, kai jis gręžte gręžė ją žvilgsniu.

– Nagi, paskubėk, nežadu laukti visą dieną! – patalpą perskrodė pykčio kupinas Tasdaro balsas. – Nejaugi nori, kad būtų tik dar blogiau?!

Arela drebančiais pirštais ėmė segiotis marškinių sagas, kol galiausiai išsinėrė iš drabužio ir priartėjo prie viduryje kambario esančių stulpų su grandinėmis. Tik tada Tasdaras priėjo arčiau, norėdamas ją prirakinti. Jis dirbo lėtais tikslingais judesiais, prie stulpo prirakino vieną ranką, po to prie kito antrą. Arelos kojos sulinko, bet grandinės trukdė keliams pasiekti grindis. Demonas pasilenkė prie pat jos, ketindamas apnuoginti nugarą, ir švelniai sumetė visus jos plaukus į priekį.

– Žinai, kad tavo plaukai labai gražūs? – netikėtai paklausė jis, suimdamas ilgą sruogą ir prikišdamas sau prie lūpų. – Jie visada man taip patiko.

Arelai net pašiurpo oda stebint, kaip jis bučiuoja jos plaukus, po to lėtai atsitraukia ir eina prie stalo. Ji matė tik jo nugarą, bet jai nė nereikėjo sakyti, kam jis ruošiasi, viskas jau ir taip buvo aišku.

– Ar žinai, kodėl tu čia? – priėjęs jai iš nugaros prakalbo Tasdaras. – Gali dėl to kaltinti Liną. Ji tyli, nors pasakiau, kad jei neišduos Ravenos planų, nukentėsi tu. Kaip jūs ten sakote? Draugą nelaimėje pažinsi? Argi ne skaudu, kad užuot gelbėjusi tave ji pasirinko nenukentėti pati?

Moteris nieko neatsakė, tik įsitempusi laukė tolimesnių jo veiksmų. Jokiu būdu negalėjo kaltinti Linos, jos atveju būtų pasielgusi taip pat. Jos abi bandė apsaugoti Raveną, kuri apie savo planus nė žodžiu neprasitarė.