'Velvet Odrea
Rankomis spaudžiau vienkartinį kavos puodelį. Dėl šio susitikimo atsisakiau keleto pietų pertraukų per ateinančias dienas. Bus sunku dirbti nuolat, tačiau esu įpratusi ne valgyti ir tai nebus problema.
Mano akių žvilgsnis buvo įsmeigtas į įstiklintas, dvigubas duris tikintis, jog pro jas įžengs vaikinas. Nebuvau tikra ar jis bus pasikeitęs, nes kai tą vienintelį ir pirmąjį bei paskutinijį kartą, kai jį mačiau jis atrodė prastai. Nemėgau dirbti su narkomanais ir panašiais žmonėmis, bet dabar aš nedirbsiu, nes tai nebėra mano darbas. Šiuo metu mano darbas yra stovėjimas prie kasos prekybos centre.
Durims atsivėrus ir aukštam vyrui įžengus pro jas galėjau jausti kaip man menkai užgniaužia kvapą. Nors tą jausmą, kurį patyriau pamačiusi jį sunku apibūdinti. Kvėpuoti pasidarė ganėtinai sunku.
Vyras, kuris įėjo į kavinę, skyrėsi nuo to, kurį mačiau prieš penkerius metus. Atpažįnau jį vien dėl rudų plaukų ir mėlynų akių, nes tai buvo du dalykai, kurie nepasikeitė. Jis dėvėjo tikrai prabangų kostiumą ir ant jo rankos puikavosi laikrodis, kuris tikrai buvo Rolex firmos. Nepaisant jo kvapą gniaužiančios išvaizdos jo plaukia buvo sutaršyti, tad vos įėjęs į kavinės vidų jis ranka perbraukė per juos. Jo kostiumas buvo kiek šlapias dėl sniego, tad suvokusi, jog jis negalėjo ateiti pėsčiomis pažvelgiau pro kavinės langą, kuris buvo apklijuotas įvairiais paveikslėliais, vien tam, jog pritraukti žmonių dėmesį.
Už lango prie pat kavinės stovėjo juoda mašina, kuri privertė mano ir taip plačias akis išsiplėsti suvokus, jog ji jo. Niekas kitas daugiau negalėjo jos vairuoti. Man buvo baisu pagalvoti kiek daug ji galėjo kainuoti. Vien jo kostiumo ar laikrodžio kaina didesnė nei viso mano buto nuoma per metus. Atrodo, jog mes apsikeitėme pozicijomis, nes dabar jis turtingas, o aš vos gaunu pinginų buto nuomai.
- Velvet Odrea?- išgirdusi duslų ir ganėtinai prikimusį, bet tuo pačiu beprotiškai patrauklų balsą nukriepiau žvilgsnį nuo mašinos ir pažvelgiau į vyrą, kurio išvaizdą man gniaužia kvapą ir priverčia pasijusti taip kaip seniai nesijaučiau.
- Taip, pone Tomlinson.- tariau visiškai pamiršdama, jog jis prašė manęs kreiptis į jį vardu. Buvau tikra, jog jeigu ištarčiau jo vardą mano balsas drebėtų. Jis per daug tiko jam.
Vaikinas, nors labiau jam tiktų vyro apibūdinimas, atsitraukė kėdę prieš mane ir atsisėdo ant jos ranka menkai mosteldamas merginai prie kasos. Ji pagriebė knygelę ir rašiklį bei greitai apėjo prekystalį prieidama prie staliuko. Jaučiausi nejaukiai sėdėdama prie tokio kaip jis ypač, kai jis atrodė kaip tikras turtuolis, kol tuo tarpu aš buvau.. tiesiog savimi.
- Prašiau mane vadinti, Louis.- jis tarė priversdamas mane nuleisti akis, nes pasijaučiau nejaukiai dėl jo žvilgsnio. Stebėjau jo ilgus pirštus tarp kurių buvo raktai, kurie tikriausiai buvo nuo jo mašinos ir vietos kurioje jis gyveno. Nenustebčiau jeigu tai būtų didžiuliai rūmai, kuriuose tilptų keli šimtai mano butų.
- Kokios jūsų problemos?- paklausiau stengdamasi nukreipti temą. Klausydamasi jo balso jaučiausi lyg užhipnotizuota. Niekuomet ir su niekuo taip nesijaučiau. Net su Džeimsu. Šiuo metu man jis yra tuščia vieta kuri trukdo tęsti savo gyvenimą, nors tai darau tik dėl Adamo.
- Galbūt tai nėra tikros problemos, bet..- vyras nutęsė nusukdamas žvilgsnį ir galiausiai vėl pažvelgdamas į mane. Jo mėlynų akių žvilgsnis vertė kraują venose sustingti.- Aš turiu sužadėtinę. Ir ji nesutinka tekėti už manęs. Nežinau kas blogai, nes iki tol kol tema nukrypsta link vestuvių viskas būna gerai. Imu galvoti, jog kažkas blogai su manimi.- jis nusijuokė leisdamas išgirsti ją juoką, kurį iki šiol girdėjau tik per telefono ragelį. Išleidau atodūsį ir pirštais apsivijau šiltą kavos puodelį sustabdydama save nuo kalbėjimo vos ta pati mergina prie stalo pastatydama juodą kavą, be cukraus ar juolab pieno prieš Louis. Keista ji vadinti vardu, net ir mintyse.
- Dažniausiai šios problemos priežastis būna baimė ištekėti. Galbūt ji tiesiog nenori įsipareigoti. Dažniausiai tokią poziciją užima vyrai tačiau šįkart, arba kitaip tariant jūsų atveju, tai moteris.- tariau vis dar nepakeldama akių. Mergina nuėjo, tad kilstelėjau žvilgsnį suvokdama, jog visą šį laiką jis žiūrėjo į mane. Tai privertė mane tik dar labiau susigėsti.- Nors nemanau ar įmanoma rasti tokią moterį, kuri nenorėtų tekėti už jūsų.
- Ala su manimi ne dėl pinigų, jeigu turėjote tai omenyje. Ji buvo su manimi net tuomet, kai atėjau pas jus pirmą kartą prieš penkerius metus. Ji myli mane ir sako tai kiekvieną dieną, bet vos prieš keletą savaičių paklausiau jos ar ji norėtų ištekėti už manęs, ji nukreipė temą ir paprašė nebekalbėti ja. Niekada.- jis garsiai atsiduso ilgais rankos pirštais apsivydamas plastmasinį kavos puodelį ir pakeldamas jį. Stebėjau kaip jis priglaudžia jį prie lūpų sugaudamas mano žvilgsnį kas privertė nuleisti akis ir dantimis sukasti lūpą skruostams paraudus. Nekenčiau to, jog esu tokia jautri jo žvilgsniams ir greitai susigėstu, tačiau taip pat negaliu atitraukti akių nuo jo.
Jis per daug gražus ir patrauklus, jog galėtų egzistuoti.
Man nespėjus prabilti, o jam atitraukti puodelio telefonas buvęs mano palto kišenėje pradėjo garsiai skambėti priversdamas mane kruptelti. Paleidusi puodelį įkišau ranką į kišenę ir ištraukusi vibruojantį ir skambantį aparatą pamatydama Seidžės vardą virš numerio. Suvokusi, jog tai nieko gero pakėliau akis į vyrą, kuris įdėmiai stebėjo mane priversdamas ir vėl pasijusti nejaukiai.
- Atsiprašau, man tikrai atsiliepti.- tariau nors mieliau būčiau kalbėjusi su juo visą likusį laiką arba tiesiog stebėjusi jį darantį, kad ir paprasčiausius judesius.
- Viskas gerai, panele Velvet. Lauksiu čia.- jis tarė ramiu balso tonu, tad menkai nusišypsojusi ir padėjusi rankinę ant kėdės pakilau nuo jos nueidama į tuščią koridorių kur buvo tuoletai įeidama į moterų. Greitai atsiliepiau telefoną pridėdama prie ausies ir nueidama prie kriauklės bei pažvelgdama į save veidrodyje ko nemėgau daryti.
- Atleisk, jog trukdau tavo pertrauką, Vel, bet Džeimsas atėjo norėdamas pakviesti tave pietų, tačiau pasakiau, kad tu išėjai.- Seidžė greitai išpylė žodžius priversdama mano veidą išbalti, kai laisva ranka pasirėmiau į kriauklę stengdamai ignoruoti silpnumą kuris atsirado iš baimės. Man galas. Jis nudės mane, nes niekaip neįtikinsiu jo, kad nusprendžiau tiesiog papietauti ilgiau nei įprastai ir ne prekybos centro darbuotojų valgykloje. Jis nudės mane ir šįkart neišsisuksiu. Jo nesustabdys net Adamas.
- Džeimsas-
- Jis pareikalavo, tiesą sakant, jog paskambinčiau tau ir liepčiau grįžti. Dabar pat.- ji atsidususi tarė. Nei Seidžė, nei kažkas kitas nežinojo apie mūsų ''šeimos situaciją'', tad ji tiesiog mano, jog jis yra daug reikalaujantis vyras. Niekas net nenutuokia, jog jis muša mane.
- Viskas gerai. Aš netrukus grįšiu.- greitai padėjau ragelį telefoną įsikišdama į palto kišenę ir jausdama rankas drebant. Atsukau vandenį, tačiau sustabdžiau save nuo veido nusiprausimo, nes tai reikštų, jog makiažas nusiplaus taip pat. Nenoriu, jog kas nors, o ypač Louis pamatytų mano mėlynes. Louis.
Tyliai nusikeikusi užsukau čiaupą ir nusivaliusi drėgnas rankas išėjau iš moterų tuoleto grįždama prie staliuko bei pagriebdama rankinę ir pažvelgdama į vyrą, su kuriuo likčiau daug mieliau nei su savuoju, nors pažįstu jį ne daugiau nei penkiolika minučių.
- Tikrai atsiprašau, bet kai kas nutiko ir aš turiu grįžti į darbą. Pokalbį galėsime pratęsti kitą kartą arba telefonu.- tariau užsisegdama palto sagas ir pakeldama į jį žvilgsnį, kuris buvo atsiprašantis.
- Aš parvešiu jus, Velvet.- jis taip pat pakilo nuo kėdės ir iš kostiumo kišenės ištraukęs keletą kupiurų numetė jas ant stalo. Dantimis sukandau apatinę lūpą.
- Nereikia. Turiu omenyje mano darbo vieta nėra toli ir aš nenoriu jūsų varginti-
- Lauke sninga, o parvešti jus man bus vienas malonumas.
○○○
