'Velvet Odrea
- Tau reikėtų susivarkyti, Velvet. Atrodai lyg gyvas lavonas.- Leo sumurmėjo man atsidusus ir rankomis atsirėmus į barą, už kurio stovėjo jis. Jaučiausi pavargusi po bemiegės nakties, tačiau atsigulusi negalėjau užmerkti akių ir liautis galvoti apie tai kaip gailiuosi to ką padariau.
- Ketinu sulaukti Agatos, nes nemanau, jog be jos pagalbos galėčiau susitvarkyti su makiažu.- apsidairiau klubo patalpoje net jeigu žinojau, jog dabar čia nėra nieko. Dabar buvo šešta ryto, tad atėjau čia žinodama, jog Leo bus pabudęs. Kiekvieną rytą jis išeina į lauką bėgioti, tad šeštą jis jau tvarko barą po nakties ir ruošiasi naujai.
- Tau nereikia makiažo, Velvet. Tiesiog persirenk, nes Elai nepatiks, jog nedėvi šokėjos drabužių.- jis tarė paimdamas kelis panašaus atspalvio skysčių pripildytus butelius ir pastatydamas juos ant baro. Stebėjau kaip jis pagriebia šluostę ir nuvalo tuščią lentyną prieš pradėdamas statyti butelius atgal.
- Aš neketinu šokti, Leo. Dirbu tik prie baro, tad ji neturi teisės reikšti savo priekaištavimų.- tariau susivaldydama nuo pasakymo, jog klubas nepriklauso jai. Nenoriu pradėti kalbėti apie jį vėl gailėdamasi to ką padariau. Negaliu pakęsti to, jog elgiuosi taip kvailai didžiąją laiko dalį.
- Ji negali priekaištauti tau, nes nebėra klubo vadovė.- atsidusau pažvelgdama į Leonardą, kuris patrūkčiojo pečiais prieidamas prie tos baro vietos kur stovėjau aš ir atsiremdamas į jį, kitoje pusėje.
- Galime nekalbėti apie jį? Visą naktį mėginau pamiršti tai kas įvyko ir nenoriu, jog primintumei man tai.- nusukau žvilgsnį girdėdama kaip užsitrenkia klubo durys. Nebuvau tikra kas įžengė pro jas, nes tai galėjo būti Agata su maisto produktais, kurių ji dažniausiai eina pirkti į netoliese esančią parduotuvę, arba kitas barmenas, kuris retkarčiais užima Leo vietą.
- Tu žinai, jog turėsi susidurti su juo vis tiek, Velvet. Jis grįšta šiandien ir tu dirbi jo klube. Tikiuosi, jog tu pasiruošusi atsiprašyti jo už savo impulsyvų ir kvailą sprendimą.- rudaplaukis atsitraukė nuo baro žvilgteldamas į mane ir grįždamas prie lentynos. Jeigu būčiau bent pamėginusi dirbti barmenės darbą ir surizikavusi gauti Leo vietą tikriausiai net nebūčiau sutikusi Louis ir viskas būtų pasibaigę po dar keleto mūsų susitikimų. Turėjau baigti viską jau seniai neleisdama jam ištraukti manęs iš Džeimso gniaužtų, nes tai pakeitė viską. Nesigailiu to taip stipriai kaip norėčiau, nes tuo pačiu tai buvo vienas geriausių dalykų, kurie nutiko mano gyvenime.
- Aš neketinu atsiprašyti už tai-
- Atleiskite, jog trukdau.- greitai atšlyjau nuo baro ir apsisukau vos išgirdusi pažįstamą balsą. Su Markus asmeniškai bendravau daugiausiai kelis kartus, tačiau puikiai pažįstu jo balsą.- Tu atrodai siaubingai.- jo veide išryškėjo susiraukimas man pavarčius akis ir rankas susikryžiavus ties krūtine. Žinojau, jog juodi maišeliai po mano akimis po daugybės kaltės ašarų ir bemiegės nakties yra pastebimi kaip ir išblyškusi oda, nes neprisimenu kada paskutinį kartą valgiau ar dariau kažką panašaus. Būtent todėl man reikia Agatos, kuri priverstų mane atrodyti bent kiek gyvesne.
- Ką tu čia veiki?- ignoravau jo ne patį maloniausią komentarą ir stebėjau kaip iš tamsių džinsų kišenės jis išsitraukia raktus jais pamojuodamas.
- Mums reikia pasikalbėti.- jo balsas pasikeitė jam apsisukus ir nuėjus prie koridoriaus durų. Žinojau, jog jeigu prie jų būtų stovėjęs apsauginis jis nebūtų iėjęs išskyrus tą atvejį jeigu duotų jam nemažą pinigų sumą. Jam atvėrus duris ir sustojus bei pažvelgus į mane atsidusau rankas laikydama ties krūtine ir nueidama prie durų. Praėjau pro jas nesuvokdama ko jam čia reikėjo. Galbūt jis tiesiog nenorėjo kalbėti toje pačioje patalpoje, kurioje yra Leo, tačiau raktai ko rankoje byloja ką kitą.
- Ką tu darai?- susiraukiau vos jis užvėrė koridoriaus duris po savęs ir nuėjo prie kabineto durų į sidabro spalvos spyną buvusią rankenoje įkišdamas raktą.
- Turiu tau pasakyti kai ką.- atrakinęs jis pravėrė duris įleisdamas mane į vidų. Vos Markus įėjo jis užtrenkė duris po savęs praeidamas pro mane. Tamsiaplaukis numetė raktus ant stalo ir atsirėmė į jį rankas susikryžiuodamas ties krūtine man tuo tarpu nuleidus savąsias.- Kai kas nutiko.
- Supratau tai ir tikiuosi, jog nesiruoši delsti ilgai prieš pasakydamas man viską.- atsidusau akimis peržvelgdama visą kabinetą. Buvau čia tik kelis kartus ir ne itin noriu prisiminti tą, kurio metu Louis sumušė Džeimsą. Net jeigu nenoriu to pripažinti jis buvo nusipelnęs to ką gavo.
- Vakar ryte Louis buvo tvirtai pasiryžęs grįžti į Londoną ir susitaikyti su tavimi. Tai privertė mane suvokti, jog jis iš tiesų myli tave.- jo žodžiai privertė tvirtai suspausti lūpas kartu ir nusukti žvilgsnį. Nemėgau girdėti tų kelių žodžių, kurie versdavo jausti dar didesnę kaltę suvokus, jog negaliu atsakyti tuo pačiu.- Tačiau lėktuvui nusileidus ir jam išėjus iš jo jį sulaikė.- mano veide atsirado susiraukimas vos išgirdau jo žodžius. Tai buvo didžiausias absurdas kokį girdėjau.
- Ką tu nori pasakyti?- paklausiau man vis dar "nesuvirškinus" išgirstos ir gautos informacijos. Tačiau tai nesustabdė galvojimo apie blogiausią.
- Kažkas pakišo jį dėl pinigų plovimo ir kito bankų tinklo mėšlo. Tad dabar jis sėdi kameroje ir iš jos išeis tik tuomet, kai jam reikės pasirodyti teismo salėje.- jo žodžiai privertė prispausti rankas prie šonų giliai įkvepiant ir stengiantis nuryti gumulą gerklėje.
- Jis nekaltas, tiesa?- sumurmėjau užmerkdama akis vos išgirdau kaip mano balsas dreba. Nenorėjau pravirkti prieš jį. Bijojau, jog jis liks ten ir aš nepamatysiu jo. Man reikėjo pamatyti jį net jeigu tikinau save, jog neatsiprašinėsiu už tai ką padariau.
- Žinoma. Nors Ala susitaikė su viskuo ir dar vakar ryte jam pasakė, jog lauks jo. Manau, jog ji tai pasakė, nes nesikišau į pokalbį. Tai turi būti jos tėvas, nes jis nekenčia jo po viso pažeminimo, kai Louis paliko ją dėl tavęs,- Markus tyliai burbėjo daugybę žodžių sau po nosimi, tačiau aš nesiklausiau ir atmerkusi akis pakėliau jas į jį.
- Kiek laiko jis sėdės ten?- paklausiau žengdama žingsnį atgal ir atsiremdama į sieną už savęs. Nebuvau tikra ar mano kojos iš tiesų išlaikys mane pajutus silpnumą jose. Bijojau neišvysti jo ilgą laiką. Bijojau to, jog jausiu kaltę dėl to, nes jeigu ne aš pasirodžiusi jo gyvenime viskas būtų gerai. Jis būtų vedęs Alą ir aš galiausiai palikusi Džeimsą, jeigu jis nebūtų pasitaisęs. Viskas būtų buvę gerai.
- Mažiausiai pusę metų. Aš sutvarkysiu viską, tačiau man reikės penkių ar šešių mėnesių. Neturiu tiek įtakos ir galios kiek turi Alos tėvas.- jis sumurmėjo man galint jausti jo žvilgsnį įsmeigtą į save, tačiau aš nepakėliau akių, nes nenorėjau, jog jis pamatytų mano ašaras.- Tu verki.
- Turėčiau džiaugtis dėl to?- pakėliau akis atgalia ranka perbraukdama per kiek sudrėkusius skruostus ir nusivalydama ašaras.
- Tu myli jį, tiesa?- Markus žodžiai privertė papurtyti galvą neigiamai atsakant į jo klausimą. Neleisčiau sau pripažinti to po to, kai palikau jį. Man užtenka suvokimo, jog padariau klaidą, ir kaltės.
- Padariau klaidą leisdama jam turėti tiek įtakos mano gyvenime. Tiesiog pasistenk ištraukti jį, nes jis nenusipelnė sėdėti ten dėl tos kalės kaltės.- atšlyjau nuo sienos apsisukdama ir žengdama žingsnį link durų. Suėmusi sidabro spalvos šaltą rankeną palenkiau ją praverdama duris. Vos išėjusi į blankiai apšviestą koridorių užvėriau jas po savęs.
○○○
