'Louis Tomlinson
Stengiausi nejudėti nenorėdamas pabudinti Velvet, kuri gulėjo šalia manęs. Mačiau ją miegančią tik kelis kartus ir norėjau, jog tų kartų būtų daugiau. Net jeigu tai reiškė prieštaravimą jos principams ir mėginimą suvaldyti jos užsispyrimą. Neįsivaizduoju kaip elgtis su ja, nes su Ala viskas buvo lengva. Ji nuolat nusileisdavo man kai tuo tarpu Velvet prieštarauja man kone dėl kiekvieno priimto sprendimo.
Pajutęs kaip ji menkai sujuda nuleidau akis pažvelgdamas į Velvet veidą. Jos akys buvo užmerktos, o plaukai užkritę ant veido uždengė dalį jo. Susilaikiau nenubraukęs jų, nes nenorėjau, jog ji pabustų.
- Jeigu manai, jog aš nejaučiu tavo žvilgsnio tu klysti.- Velvet lūpos sujudėjo jai atmerkus akis ir pažvelgus į mane. Galėjau matyti menką sutrikimą jose, tačiau neįsivaizdavau dėl kokios priežasties jis ten buvo.
- Man tiesiog patinka stebėti tave miegančią.- tariau galiausiai nubraukdamas plaukus nuo jos veido ir matydamas kaip jos skruostai įgauna menką rausvą atspalvį jai nuleidus akis. Net norėdamas negalėjau susivaldyti nenusišypsojęs dėl to, kad ji paraudo.
- Jeigu nepažinočiau tavęs tai būtų nuskambėję be galo šiurpiai.- ji sumurmėjo menkai pasikeldama ir labiau atsiremdama į mano ranką, kuri buvo apsivijusi jos pečius.
- Jeigu pasakyčiau, kad esi be galo graži tai taip pat nuskambėtų šiurpiai?- paklausiau stebėdamas kaip ji pavarto akis ir nusišypso pažvelgdama į mane.
- Tai skambėtų kaip melas.- Velvet atsitraukė nuo manęs man atsidusus vos ji atsisėdo ant lovos krašto pažvelgdama pro langą, kuris buvo prieš ją.- Kiek valandų?- ji paklausė apsisukdama ir pažvelgdama į mane. Įkišau ranką į kišenę ir išsitraukiau telefoną pažvelgdamas į laikrodį esantį ant jo ekrano.
- Septynios vakaro. Ir kadangi rytoj čia esant laukia laisva diena patarčiau tau persirengti kadangi mes eisime kai kur.- tariau telefoną numesdamas ant lovos ir pats pakildamas nuo jos. Galėjau matyti kaip ji susiraukia man tikintis, jog ji prieštaraus dėl to taip pat kaip stipriai prieštaravo dėl mano pasakymo, jog ji turės vykti į Vieną su manimi. Jeigu ne faktas, jog tai yra privaloma ir įeina į jos "pareigas" ji vis dar sėdėtų Londone.
- Kur?- pažvelgiau į Velvet prieš nueidamas prie lango ir jį atidarydamas nepaisant to, jog lauke nebuvo taip šilta kaip tuo metu, kai atvykome.
- Į restoraną manau. Arba į už kelių gatvių esantį klubą. Nemėgstu viešbučių kavinių ar restoranų.- tariau atsiremdamas į palangę ir rankas susikryžiuodamas ties krūtine bei stebėdamas kaip ji pakyla nuo lovos.
- Visų pirma kodėl mes viename kambaryje?- ji paklausė man atsidusus ir suvokus, jog net neverta ieškoti tam pasiteisinimo, nes Velvet jis nesuveiks. Nesu tikras kaip, tačiau ji visuomet supranta kai aš meluoju. Galbūt tai įtakoja tai, jog jos specialybė yra psichologija.
- Nes aš norėjau, jog mes būtume viename kambaryje.-patrūkčiojau pečiais stebėdamas kaip ji atsidūsta ir papurto plaukus, kurie krito ant jos pečių.
- Neklausiu kodėl, nes atsakymą žinau.- ji sumurmėjo man susiraukus dėl jos galimo susierzinimo. Tai vertė manyti, jog ji negali pakęsti mano jai juntamų jausmų net jeigu tai kas įvyko prie biuro, kuriame vyko konferencija, priėmiau kaip jos atsaką, kuris toks pat kaip mano.
- Mano jausmai tau kelia problemų?- paklausiau stebėdamas kaip šįkart Velvet veide atsiranda susiraukimas jai nuleidus rankas ir priėjus prie manęs. Mačiau jos sutrikimą, nes ji nežinojo kaip elgtis. Nekaltinau jos dėl to, kadangi ji niekada nebuvo tokioje situacijoje.
