'Louis Tomlinson
Pakilau nuo kėdės, ant kurios sėdėjau, cigaretę, kurią iki šiol laikiau tarp pirštų, sutrindamas į netoliesę esančią peleninę bei pasitraukdamas nuo stalo. Vos sutikusi mano žvilgsnį brunetė apsisuko kartu su padėklu pradėdama eiti link baro, tad sekiau ją. Nežinau kodėl iš tiesų.
Galėjau tiesiog likti prie stalo ir tęsti žaidimą, bet vietoj to pasirinkau sekti ją visiškai be priežasties. Tačiau kažkodėl jaučiausi taip lyg turėčiau pasikalbėti su ja net jeigu neturiu apie ką.
Velvet sustojus prie baro ir padėjus padėklą ant jo priėjau prie jos atsistodamas šalia ir taip atkreipdamas jos dėmesį į save. Ji pakėlė akis į mane greitai jas nuleisdama.
- Mums reikia pasikalbėti.- ji tarė praeidama pro mane, tad ir vėl pasirinkau vienintelį sprendimą nenorint pamesti jos į akių. Tiesiog sekiau ją jai einant prie durų, pro kurias įėjau į šią patalpą, ir išeinant pro jas. Suėmęs jų rankeną atlapojau jas plačiau išeidamas pro jas taip pat bei užtrenkdamas po savęs.
Brunetė sustojo netoli laiptų ir pakėlė akis į mane.
- Manau, jog mums reikėtų nustoti susitikinėti.- ji tarė, tad aš susiraukiau vos suvokęs kaip keistai jos žodžiai nuskambėjo ir suvokęs kokia iš tiesų prasmę jie turi. Ji tikriausiai prakeiktai juokauja.
- Tu juokauji, tiesa?- paklausiau girdėdamas kaip ji atsidūsta ir matydamas kaip ji menkai papurto galvą sujudindama tiesius plaukus.
- Dažniausiai mes net nekalbame apie tavo problemas. Kai tai yra mano darbas. Arba buvo mano darbas. Aš nebesu psichologė ir tu susirasi kažką kitą, kad ir toje klinikoje, kurioje aš dirbau.
- Jeigu aš tau moku per mažai tau reikia tiesiog pasakyti.- galbūt prabilti apie pinigus ir buvo klaida prisiminus kaip Velvet nenorėjo priimti jų tą kartą, kai susitikome šiame klube. Jai nerūpi pinigai net jeigu jai jų reikia. Vien sutikęs jos žvilgsnį suvokiau, jog prabilti apie juos tikrai buvo klaida.
- Man nereikia pinigų, Louis.- ji tarė ir vėl atsidusdama. Nežinau kokia buvo to priežastis, bet man patiko tai kaip ji tardavo mano vardą. Kažkas buvo blogai su manimi, nes man patiko viskas ką ji darydavo.
- Tuomet ko tau reikia? Galiu pasakyti tau tik tiek, jog neketinu nustoti bendrauti su tavimi net jeigu tu to norėsi.- stebėjau kaip Velvet viena ranka perbraukia per plaukus, kurie siekia pečius, ir vėl atsidūsta.
- Man nereikia nieko. Tiesiog noriu, jog paliktum mane ramybėje ir mes pamirštume, jog kada nors bendravome vienas su kitu.- ji tarė atsiremdama į sieną, kuri buvo už jos. Buvo sunku kiekvieną kartą pamačius ją ar žvelgiant į ją susilaikyti nuo jos kūno nužvelgėjimo žinant kokią atvirą aprangą ji dėvi.
- Kodėl?- paklausiau. Žinojau, jog tam turi būti kokia nors priežastis, nes be jos ji tikrai taip paprastai nenustotų bendrauti su manimi. Tikriausiai. Pažįstu ją menkai, nes per visas šias dienas, kurių nebuvo daug, ji nesuteikė man progos pažinti jos. Žinau, jog net ir tam yra priežastis, bet ji akivaizdžiai nesakys man jų. Ji ne tokia.
- Todėl, jog aš turiu vyrą ir neturėčiau bendrauti su kažkuo kitu. Pavyzdžiui tavimi.- ji tarė žvelgdama į mane. Sugavau jos rudų akių žvilgsnį jai papurtant galvą ir nuleidžiant ją.
- Tu sakei, jog nesi ištekėjusi.- susiraukiau prisimindamas jos žodžius kambaryje, kuris buvo iškart po šiuo koridoriumi, kuriame stovėjome.
- Tačiau tai nereiškia, jog aš neturiu vaikino, su kuriuo aš gyvenu ir kuriam priklausau.- ji tarė priversdama mane susiraukti. Tai buvo ir dėl jos žodžių, nes kažkodėl kažkuria savo dalimi nenorėjau, jog ji priklausytų kažkam kitam, ir dėl to, kaip sunkiai ji tarė tuos žodžius. Tai tikrai nereiškė nieko gero.
