'Velvet Odrea
- Žinoma.- vaikinas kiek nervingai nusijuokė kitoje ragelio pusėje priversdamas mane atsiremti į sieną ir laisvą ranką įsikišti į džinsų kišenę.
- Jūs vis dar nepasakėte man kokiu reikalu skambinate.- tariau kalbėdama dalykišku tonu kas buvo be galo keista, bet tuo pačiu ir malonu. Pasiilgau savo darbo, apie kurį taip ilgai svajojau, bet dėl nėštumo turėjau mesti. Viskas pasikeitė, kai pastojau. Ir dabar esu čia, bet nepaisant visų trūkumų iš kurių paginde ir susideda mano dabartinis gyvenimas neatsisakyčiau to. Nekeisčiau nieko.
- Tiesa..- jis pakartojo žodį, kurį sakė prieš tai ir vėl nusijuokdamas. Jo juokas žavėjo mane. Seniai nesijuokiau tik girdėjau kitus tai darant. Tačiau jo vienintelio juokas skambėjo taip maloniai.- Jūs psichologė ir man akivaizdžiai reikia jūsų paslaugų.
- Aš nebedirbu.- tariau nutraukdama jį vos nujaučiau kokia linkme jis suka. Neturėjau tikėtis nieko kito žinodama, jog jis skambina man tik šiuo klausimu.
- Nebedirbate?- jis garsiai atsiduso akivaizdžiai nusivildamas.
- Tačiau žinoma galiu jums padėti jeigu norite. Tai, jog nebedirbu toje firmoje nereiškia, jog praradau gebėjimus ir pamiršau viską.- tariau pati nesuprasdama kokio velnio tai sakau. Turėjau užbaigti pokalbį atsisveikindama su juo ir parekomenduodama kokį nors kitą psichologą, o ne siūlyti jam savo paslaugas, kurių jai seniai neteikiu. Tačiau nepaisydama savo proto, kuris liepė man atsisakyti visko, turėjau pasiūlyti jam tai. Džeimsas mane nudės jeigu sužinos apie tai.
- Būtų tikrai malonu. Turiu omenyje, man tikrai reikia pagalbos šiuo metu.- vaikinas ir vėl nervingai nusijuokė.
- Tuomet rytoj ryte parašykite man ir mes susitarsime dėl susitikimo.- greitai tariau vos mano akys nukrypo į laikrodį. Dabar buvo aštunta valanda vakaro ir jeiguDžeimsas šiandien grįš jis tai padarys netrukus, todėl tikrai nenoriu būti užtikta. Tai reikštų keletą papildomų smūgių ir dar daugiau makiažo sluoksnių ant veido.
- Viso, panele Odrea.- jis tarė tokiu pat dalykišku tonu kokiu aš kalbėjau iki šiol dėl man nesuprantamos priežasties priversdamas nusišypsoti.
- Vadinkite mane Velvet.- tariau jausdamasi nejaukiai, jog jis taria mano pavardę. Tai per daug priminė tą laiką, kai vis dar dirbau kontoroje ir kurio nenoriu prisiminti. Nenoriu ten sugrįžti net jeigu tai buvo geras laikotarpis.- Viso, pone Tomlinson.- tariau greitai atitraukdama telefoną nuo ausies ir greitai baigdama pokalbį. Išjungiau jo garsą įkišdama jį atgal į kišenę ir grįždama į virtuvę.
- Kada grįš tėtis?- Adamas paklausė vos atsisėdau prieš jį. Jo lėkštė buvo beveik tuščia, tačiau jis vis tiek valgė toliau. Jis nuolat suvalgydavo visą maistą ir tai buvo gerai, nes nenorėjau, jog mano sūnus badautų ką darau aš.
- Nežinau, mažuti.- tariau nusišypsodama.- Pabaik valgyti, nueik išsivalyti dantis ir tuomet eik į savo kambarį. Aš ateisiu atsisveikinti.- pakilau nuo kėdės.
Adamas linktelėjo, tad greitai nuėjau prie siaurio koridoriaus įeidama į jį ir atidarydama duris buvusias kairėje. Įėjusi į miegamąjį paėmiau pagalvę nuo lovos kartu su antklode. Nors Džeimso nebuvo namuose ir galėjau miegoti lovoje nenorėjau rizikuoti daryti to žinodama, jog jeigu jis grįš man klius gerokai daugiau nei sulaukčiau miegodama ant sofos. Jis nemėgsta, kai guliu kartu su juo, nes pasak jo žodžių esu šlykščiausias žmogus, kurio veido jis tikrai nenori pamatyti ryte.
Uždariusi kambario duris ir nuėjau į svetainę numečiau pagalvę ir antklodę ant sofos grįždama į virtuvę. Pamačiusi tuščią lėkštę ant stalo paėmiau ją kartu su šakute nueidama prie kriauklės ir atsukdama vandenį.
