'Velvet Odrea
Užtrenkiau mašinos dureles po savęs vos atsistojau ant tvirto asfalto viešbučio mašinų aikštelėje. Susikryžiavusi rankas ties krūtine pradėjau eiti link viešbučio. Jeigu bent kartą būčiau buvusi tokioje situacijoje žinočiau kaip elgtis, tačiau tai pirmasis kartas ir aš neįsivaizduoju kaip reaguoti į tai. Jis trenkė Markus ir tai vienintelis dalykas, apie kurį galėjau galvoti, visiškai pamiršdama to priežastį. Džeimsas niekuomet taip nesielgė. Jeigu kažkas prisiartindavo prie manęs nukentėdavau aš, tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Nesu pratusi prie to.
- Neketini pasikalbėti su manimi apie tai kas įvyko?- girdėjau Louis balsą už savęs, kuris privertė sustoti nepasiekus durų ir apsisukti pažvelgiant į jį. Nuleidau rankas atsidusdama ir nusukdama žvilgsnį nuo jo. Neįsivaizdavau ką pasakyti.
- Tu trenkei jam. Mes neturime kalbėti apie tai.- tariau net jeigu nesitikėjau, jog Louis paliks viską taip paprastai. Tą galėjau suprasti iš jo žvilgsnio man pakėlus akis ir pažvelgus į jį.
- Tau nesvarbu dėl kokios priežasties tai padariau?- atsidusau rankas ir vėl susikryžiuodama ties krūtine ir pasitvarkydama jo švarką, kuris vis dar buvo ant mano kūno.
- Aš žinau, Louis.- tariau nusukdama žvilgsnį, nes jaučiausi nejaukiai žinodama to priežastį.
- Tuomet kodėl nesakai nieko? Mes negalime tiesiog to palikti.- susiraukiau ir vėl pažvelgdama į jį. Nežinojau kodėl jis nenori tiesiog to pamiršti, kai tai yra viskas ko aš noriu. Nenoriu žinoti dar vieno dalyko, kuris priverstų mane galvoti ar nedarau klaidos būdama su juo. Nesu pratusi prie tokių santykių ir nežinau ar įprasiu.
- Ką tu nori išgirsti, Louis?- atsidusau nuleisdama rankas ir jas paslėpdama jo švarko kišenėse. Nežinojau ar jam nėra šalta būnant tik su trumparankoviais baltais marškinėliais, bet žinojau, jog dabar ne laikas ir ne vieta to klausti, net jeigu negaliu nustoti rūpintis.- Tu neturėjai trenkti jam.
- Neturėjau?- jis nusijuokė man papurčius galvą. Nesu buvusi tokioje situacijoje, kai man tenka susidurti su pavydu ar kažkuo panašiu į tai. Džeimsas niekada nepavydėjo, nes vienintelis dalykas, kuris jam rūpėjo, buvo sužeisti mane. Jis visuomet ieškodavo priežasčių tam.
- Jis nepadarė nieko-
- Jis pabučiavo tave.- Louis balso tonas pakilo man dantimis sukandus apatinę lūpą. Nežinojau kodėl, bet bijojau, jog jis pasakys tai. Jo jausmai vertė jaustis nejaukiai žinant, jog net norėdama neišdrįsčiau garsiai atsakyti jam tuo pačiu.
- Tai nėra pakankamai svari priežastis trenkti jam.- tariau pati nepatikėdama savo žodžiais. Markus neturėjo to padaryti, nes nepaisant to kuo aš dirbau nesu kekšė ir neketinu elgtis taip kaip Ala. Nes jeigu nepasiduodu Louis akivaizdžiai nepasiduosiu ir jam.
- Tiesa.- Louis ir vėl nusijuokė delnais perbraukdamas per veidą ir tuomet pažvelgdamas į mane.- Nes tu nesi mano mergina, tiesa?- jo klausimas privertė susiraukti ir prisiversti žengti kelis žingsnius link jo.- Neturėčiau jausti pavydo, nes tu nesi mano mergina.
- Aš esu.- tariau tikėdamasi, jog jis neketina to paneigti, nes tuomet norėsiu tiesiog prasmegti skradžiai žemę.
- Tuomet kodėl niekuomet nepasakai to? Nesu girdėjęs kaip tu sakytum, jog tu esi mano mergina. Tu nepripažįsti to, Velvet.- jis atsiduso man suspaudus lūpas kartu. Atsidususi ir papurčiusi galvą priėjau prie jo. Stovėti taip arti Louis, ypač tokioje situacijoje, buvo dar nejaukiau nei įprastai. Ištraukusi rankas iš kišenių jas priglaudžiau prie savo kojų nesijausdama pakankamai drąsi, jog galėčiau apsikabinti jį.
- Aš esu. Ir aš nenoriu to pasakyti žodžiais jeigu galiu išreikšti veiksmais.- sumurmėjau žinodama, jog jis išgirs mane, nes šioje aikštelėje mes vis dar buvome vieni. Čia nebuvo nieko kadangi jau tikriausiai buvo po vidurnakčio.
