'Louis Tomlinson
Užsimečiau odinę striukę ant pečių rankas sukišdamas į jos rankoves ir išeidamas pro plačias, praviras duris. Giliai įkvėpiau eidamas prie mašinos, kurią mačiau prie gatvės krašto. Neužtruko ilgai kol pasiekiau šviesiaplaukę, kuri stovėjo atsirėmusi į juodą automobilį. Vos man atsistojus prieš ją Ala nusišypsojo atšlydama nuo transporto priemonės ir keliais žingsniais pasiekdama mane. Jos rankos apsivijo mano liemenį, man taip pat apsikabinant ją ir giliai įkvepiant.
- Net neįsivaizduoji kaip ilgai laukiau kol išeisi pro tas duris.- jos balsas buvo tylus ir tai vien dėl to, jog jos veidas buvo paslėptas mano krūtinėje. Perbraukiau per jos ilgus ir šviesius plaukus, kurie siekė nugaros vidurį, ir menkai nusišypsojau.
- Net neįsivaizduoji kaip ilgai laukiau kol galėsiu apkabinti tave.- tyliai sumurmėjau jausdamas kaip ji atsitraukia nuo manęs, tačiau vis tiek stovi priešais mane. Patraukiau vieną ranką nuo jos nugaros ir priglaudžiau prie jos skruosto, kuris buvo menkai paraudęs dėl šalčio. Nepaisant to, jog dabar rudens pradžia lauke beprotiškai šalta.
- Manau mums reikėtų važiuoti. Nenoriu likti prie šio pastato dar ilgiau, nes praleidau ten pakankamai laiko mėgindamas tave ištraukti.- atitraukiau žvilgsnį nuo žalių Alos akių vos išgirdau savo advokato balsą. Atsitraukiau nuo jos matydamas kaip ji žengia žingsnį atgal ir paslepia rankas savo švarko kišenėse.
Linktelėjau stebėdamas kaip jis ištiesia man mašinos raktelius, kuriuos aš paėmiau nieko nelaukdamas ir apsisukdamas. Norėjau padėkoti jam, tačiau mano išdidumas ar kažkas ko nesupratau neleido to padaryti. Galbūt tai buvo žinojimas, jog jis nebuvo tas, kuris ištraukė mane. Jis tiesiog atstovavo man kol visą kitą darė Markus.
Paspaudęs vieną iš keleto mygtukų ant pultelio, kuri buvo prikabintas prie raktų, priėjau prie keleivio durelių atidarydamas jas ir stebėdamas kaip Ala nusišypso. Ji priėjo prie mašinos ir įsėdo į vidų leisdama man užtrenkti dureles. Greitai apėjau automobilį ir atidariau vairuotojo dureles įsėsdamas į vidų bei jas užtrenkdamas po savęs.
- Tikiuosi, jog tu papasakosi viską kas nutiko kol manęs nebuvo.- nenorėjau kalbėti šia tema, bet neturėjau pasirinkimo ir negalėjau suvaldyti savo menkos dalies, kuri norėjo sužinoti viską.
- Ela valdo klubą ir per pastaruosius mėnesius pakeitė daug ką jame. Ji pradėjo sutarti su Markus, tad jis nepagailėjo pinigų padėdamas jai.- Ala pradėjo kalbėti man užvedus automobilį ir lengviau atsidusus vos išgirdau jo variklio skleidžiamą garsą. Nemaniau, jog taip pasiilgsiu net tokio paprasto dalyko.- Tačiau tu nori sužinoti ne tai.- jos balsas pasikeitė man žvilgtelėjus į ją ir pastebėjus kaip Ala nusisuka į lango pusę ir garsiai atsidūsta.
- Atleisk.- tariau žinodamas arba bent nutuokdamas kaip ji jaučiasi, kai kalbu apie tą, kurios nemačiau pastaruosius pusę metų, tačiau net tai nepadėjo išmesti jos iš galvos. Nežinau kas padės, tačiau tai tikrai nebus sužinojimas ką ji veikė visą šį laiką. Deja negaliu suvaldyti savo noro sužinoti tai.
- Tau nereikia atsiprašinėti, Louis. Žinau, jog tu vis tiek pasirinksi mane, nes tikrai nenorėsi sugrįžti pas ją. Ji niekada nemylėjo tavęs.- Alos žodžiai privertė susiraukti, tačiau susilaikiau nepažvelgęs į jos pusę ir laikydamas žvilgsnį įsmeigtą į kelią prieš save.- Ji turi kitą.- keli jos žodžiai privertė pirštais stipriau suspausti vairą mano krumpliams pabalus dėl stipraus spaudimo.
- Kas jis?- paklausiau net jeigu buvau tikras, jog to žinojimas neišeis į gerą. Neturėčiau klausti jos to ir net galvoti apie ją. Nemačiau jos pastaruosius pusę metų, nes ji net nesiruošė aplankyti manęs ten atvirkščiai nei šviesiaplaukė sėdinti šalia manęs.
- Tau tai rūpi?- ji paklausė manęs priversdama atleisti vairą, kurį iki šiol spaudžiau taip stipriai, jog galėjau justi kaip mano plaštaka aptirpsta. Nenorėjau rūpintis tuo, tačiau negalėjau pakeisti to kaip jaučiausi. Ji man rūpėjo daug labiau nei maniau išties, kadangi negalėjau jos išmesti iš savo galvos visus pusę metų tikintis, jog ji pasirodys lankymo kambaryje.
- Ne.- atkirtau suvokdamas, jog neprivalau žinoti to. Neprivalau žinoti nieko apie ją ir ypač klausinėti to merginos, kuri sėdi šalia manęs, ir kuri buvo su manimi pastaruosius šešis mėnesius nepalikdama vieno. Ala nepraleido nė vienos lankymo valandos ir dienos.- Ar jie priėmė tavo darbo prašymą?- stengiausi nukreipti savo mintis nuo to ką ji pasakė, tačiau nežinojau ar galėsiu tai padaryti. Neįsivaizdavau ką ji galėjo susirasti net jeigu pusė metų nėra toks trumpas laiko tarpas.
Ji prakeiktai neprisileido manęs, tačiau pasidavė kažkam kitam. Įsivaizdavimas ją su kažkuo kitu verčia mane norėti apsukti automobilį ir tiesiog susirasti ją. Man reikėjo jos net jeigu norėjau, jog mergina šalia manęs būtų tokia svarbi man.
- Jie priėmė mane tą pačią savaitę, tačiau aš nesu tikra ar noriu daryti tai. Man nereikia pinigų, kuriuos gaučiau iš ten, tad nematau prasmės.- Ala galiausiai pažvelgė į mane man suėmus vairą kita ranka ir suėmus Alos delną. Suspaudžiau jos smulkią plaštaką ir supyniau savo pirštus su jos. Jaučiausi keistai darydamas tai, nes sėdint ten vienintelis dalykas, kurį mes galėjome daryti tai kalbėtis. Nemaniau, jog ji iš tiesų lauks manęs ir aš turėsiu galimybę laikyti jos ranką mums sėdint mano automobilyje.- Visi mano, jog modeliai yra tik gražūs veidai.
- Aš žinau, jog tu esi protinga, tad tau neturėtų rūpėti ką galvoja kiti.- tariau pastebėdamas kaip ji nusišypso nusukdama žvilgsnį. Ala žvelgė pro langą man galint jausti jos ranką stipriau suspaudžiančią mano.
- Gali važiuoti į savo butą. Raktai nuo jo pas mane.- ji tyliai sumurmėjo man nukreipus žvilgsnį į priekinį langą ir stebint gatvę, kuria važiavome.
'
Užgęsinau variklį, vos sustojau daugiabučio kieme ir ištraukiau raktą iš jam skirtos skylės. Atleidau Alos ranką, kurią laikiau visą laiką nuo tos akimirkos kai suėmiau ją. Atidariau dureles ir išlipau iš automobilio užtrenkdamas jas po savęs.
- Niekas ten negyveno visus šešis mėnesius, tačiau tikiuosi, jog neketini supykti dėl to, jog lankiausi ten kelis kartus.- Ala prabilo vos apėjau automobilį ir užrakinau jį raktelius patalpindamas džinsų kišenėje.
- Džiaugiuosi, jog tai buvai tu, o ne Markus. Vos gavęs progą jis būtų surengęs ten vakarėlį.- sumurmėjau paimdamas jos ištiestus raktelius ir prieidamas prie Alos bei ranką permesdamas per jos pečius.
- Tu neturi elgtis su manimi lyg būčiau tavo mergina jeigu to nenori, Louis. Suprantu, jog tikriausiai jautiesi dėkingas už tai, jog buvau su tavimi, tačiau nenoriu, jog verstum save elgtis taip.- šviesiaplaukė kiek atsitraukė nuo manęs kas privertė nuleisti ranką ir atsidusti sustojant. Mes vis dar stovėjome netoli automobilio, tačiau man nepatiko tai, jog sustojome beveik viduryje mašinų stovėjimo aikštelės.
Suėmiau Alkos ranką ir truktelėjau ją prie savęs žengdamas kelis žingsnius atgal ir sustodamas prie pat automobilio priekio.
- Aš nesielgiu taip norėdamas tiesiog išreikšti padėką.- atsidusau stebėdamas kaip ji pakelia akis pažvelgdama į mane.- Jeigu tai būtų viskas ko aš noriu nebūčiau apkabinęs tavęs ar laikęs tavo ranką.- stebėjau jos plačias, žalias akis viena ranka suimdamas jos ir prisitraukdamas ją prie savęs. Ala žengė kelis žingsnius į priekį man galint matyti kaip ji nuleidžia akis ir giliai įkvepia.
- Žinau, jog neužimsiu jos vietos, kurią ji turėjo ganėtinai trumpai tavo gyvenime, po to kaip elgiausi ankščiau, tačiau aš stengiuosi.- ji tarė man atleidus jos ranką ir savąją vėl permetus per jos pečius, kuriuos dengė džinsinis švarkas.
- Akivaizdu, jog aš neturėjau jokios vietos jos gyvenime.- sumurmėjau prabildamas ta tema net jeigu tai buvo dalykas, apie kurį norėjau kalbėti mažiausiai.
- Nenoriu to sakyti, tačiau aš sakiau tau, jog tai bus laikina.- Ala menkai truktelėjo pečiais man stipriau suspaudus buto raktus, kuriuos laikiau savo rankoje, vos perėjome automobilių aikštelę.
- Ji nėra kalė, Ala. Velvet tiesiog niekuomet nieko man nejautė net jeigu mėgino įtikinti save kitaip, tad nesvarbu kaip stipriai norėčiau, jog ji sugrįžtų visa tai baigta.
○○○
