'Louis Tomlinson
- Tu ketini paaiškinti man ką sugalvojai?- pakėliau akis nuo popieriaus lapų, kuriuos laikiau rankoje, ir pažvelgiau į Elą žvelgiančią į mane.
- Ką tu turi omenyje?- tikėjausi, jog ji neketina prieštarauti man dėl Velvet ar dėl dar vieno dalyko, kuris jai neįtinka. Didžiausia problema ta, jog jai neįtinka niekas.
- Tau reikia tavo lygio merginos, Louis, o ne tos, kuri net neturi kur gyventi.- ji priėjo prie stalo atsisėsdama ant vienos iš dviejų kėdžių ir susikryžiuodama rankas ties krūtine.
- Man nesvarbus Velvet statusas. Tad nebūk ta kalė, kuri kišasi į kitų gyvenimus, ir tiesiog dirbk savo darbą.- sumurmėjau nuleisdamas žvilgsnį atgal į lapus.
- Manai, jog ji pasirinktų tave? Jeigu Džeimsas nuspręstų susigrąžinti ją.- jos žodžiai privertė sukasti dantis ir pakelti akis pažvelgiant į ją. Žinojau koks sudėtingas ir be galo erzinantis Elos charakteris yra, tačiau nemaniau, jog ji gali būti kalė ketinanti prieštarauti dėl mano pasirinkimų.
- Ji negrįžtų pas tą, kuris smurtavo prieš ją.- tariau norėdamas tikėti savo žodžiais taip stipriai kaip apsimečiau tikintis. Nežinojau ką Velvet pasirinktų net jeigu žinojau, kad jai neteks to daryti. Nes jis neprisiartins prie jos, o jeigu išdrįs tai padaryti gyvas neliks.
- Ji grįžtų, nes ji bijo jo.- padėjau lapą, kuris buvo užpildytas Agatos ranka rašytais žodžiais, ant stalo ir pilnai atsisukau į Elą.
- Kokio velnio tu kišiesi į tai? Manau, jog tau daug naudingiau būtų tiesiog dirbti savo darbą kol neatleidau tavęs.- tariau stebėdamas kaip ji susiraukia nuleisdama rankas ir pakildama nuo kėdės.
- Tu negali atleisti manęs. Jeigu ne aš tu net nebūtum šio klubo vadovas. Nebūk toks nedėkingas, Louis.- jos balso tonas pasikeitė, nes ji suvokė, jog galiu ją atleisti ir nesijusti blogai dėl to. Man nesvarbu, jog tai jos dėka turiu šį statusą ir vadovauju klubui.
- Tiesiog nešdinkis iš mano kabineto.- tariau atsilošdamas kėdėje ir paimdamas lapus bei nukreipdamas žvilgsnį į tekstą, kurio perskaityti nespėjau. Tačiau man nereikėjo to padaryti, nes vos perskaitęs kelis sakinius suvokiau kokiu tikslu Agata parašė šį "laišką". Pakėliau akis vos išgirdau kaip kabineto durys prasiveria nespėjusios pilnai užsiverti po Elos išėjimo.
- Ką visa tai reiškia?- paklausiau lapus padėdamas ant stalo ir pakildamas nuo kėdės. Agata sustojo tarpduryje atsidusdama.
- Turėjau tau pasakyti ankščiau, tačiau apie visą tai sužinojau tik prieš kelias dienas. Viską apgalvojau ir suvokiau, jog man reikia išeiti.- apėjau stalą susikryžiuodamas rankas ties krūtine ir stebėdamas kaip ji praveria duris jas atlapodama pilnai ir leisdama man pamatyti lagaminą šalia jos.
- Sužinojai apie ką?- žinojau, jog neturiu teisės sulaikyti jos nuo išėjimo iš darbo, tačiau jeigu ji neduos man svarios priežasties neleisiu jai to padaryti. Žinojau, jog ji svarbi Velvet ir suvokęs kokią antipatiją Ela jaučia jai nenoriu, jog ji netektų galimybės bendrauti su niekuo išskyrus mane.
- Mano tėvai tie patys, kurie atsisakė manęs vos pasirinkau eiti į universitetą ir dirbti čia, persigalvojo ir nusprendė leisti man grįžti į namus bei jie sumokės už universitetą. Tačiau tam, jog jie tikrai pasitikėtų manimi privalau išeiti iš čia. Neturiu kito pasirinkimo.- ji garsiai atsiduso man nuleidus rankas ir susikišus jas į džinsų kišenes.
- Taigi tu tiesiog išeisi?- paklausiau stebėdamas kaip ji papurto galvą man pastebėjus pasikeitimą joje. Buvo neįprasta matyti Agatą dėvinčią įprastus drabužius, kurie neatidengia jos kūno ir jos plaukus, kurie nekrenta ant veido.
- Neturiu kito pasirinkimo.- ji pakartojo paleisdama lagamino, kuris stovėjo šalia jos, rankeną ir praeidama pro mane. Žengusi žingsnį į priekį ji padėjo kambario raktą ant stalo ir atsitraukusi nusišypsojo.- Velvet žino visa tai. Taip pat žinau, jog ji dirbs su tavimi. Tai, jog išeinu nereiškia, jog dingsiu. Manęs lengvai neatsikratysi.
Nieko neatsakiau stebėdamas kaip ji nueina prie durų suimdama lagamino rankeną ir nueidama koridoriumi. Atsidusau papurtydamas galvą ir nueidamas prie durų bei išeidamas pro jas. Uždariau kabineto duris po savęs užrakindamas jas ir raktą paslėpdamas džinsų kišenėje.
Priėjęs koridoriaus duris atidariau jas apsidairydamas klubo pagrindinėje patalpoje kol mano akys sustojo ties mergina prie baro. Išėjau iš ten leisdamas durims užsitrenkti po manęs. Perėjau visą patalpą sustodamas už jos ir rankomis apsivydamas siaurą liemenį.
- Ak, ne.- Velvet suėmė mano rankas patraukdama jas nuo savo liemens ir atsitraukdama nuo manęs.- Tik viešumoje Louis.
- Tau nereikia apsimesti, jog tu nenori, kad visa tai būtų tikra.- tariau stebėdamas kaip ji atsidūsta ir nugara atsiremia į barą rankas susikryžiuodama ties krūtine.
- Aš pabučiavau tave, jog sutikau tapti tavo mergina, tačiau mes susitarėme, jog tai bus tik viešumoje. Apie tai kalbėjome jau kavinėje, Louis-
- Aš nesutikau su tuo. Tu pasakei, jog mes būsime kartu tik viešumoje-
- Tu neprieštaravai tam.- ji nutraukė mane man atsidusus.
- Kodėl tu tokia užsispyrusi?- paklausiau stebėdamas kaip ji nuleidžia rankas ir perbraukia per tamsią suknelę, kuri vienintelė dengė jos kūną ir kurios aš nemėgau. Tikiuosi, jog ji ketina sugrįžti prie džinsų, kuriuos dėvėjo mūsų pažinties pradžioje.
- Nes penkerius metus nusileisdavau viskam ką pasakydavo Džeimsas, nes bijojau būti sumušta.- ji tarė jos balsui pritilus. Priėjau prie jos rankomis ir vėl apsivydamas liemenį tik šįkart ji neatstūmė manęs.
- Niekada taip nepasielgčiau su tavimi.- stebėjau kaip ji kilsteli akis pažvelgdama į mane ir užsimerkdama.
- Tu manęs net nepažįsti taip gerai, tačiau leidi gyventi tavo namuose ir siūlai tapti tavo gyvenimo dalimi.- Velvet sumurmėjo man truktelint pečiais ir nusukant žvilgsnį nuo jos.
- Tuomet leisk man pažinti tave.- tariau stebėdamas kaip ji nuleidžia akis ir menkai nusišypso. Nežinojau kiek ilgai ištversiu jos užsispyrimą, bet žinojau tik tiek, kad stengsiuosi nesielgti su ja kaip su Ala.
'
- Aš nemėgstu nesveiko maisto.- Velvet sumurmėjo vos padėjau kelias picos dėžutes ant stalo.
- Mes susitaikėme picerijoje.- tariau stebėdamas kaip ji pavarto akis ir ranka pasiremia galvą.
- Picerijoje buvau su Leo, nes jis buvo alkanas. Aš nemėgstu nesveiko maisto.- ji tarė man atidarius picos dėžutę ir atsirėmus į sofos atlošą. Man patiko tai, jog pagaliau tą suknelę, kuri atidengė per daug, ji pakeitė į paprastus džinsus. Taip pat man patiko tai, jog ji nebeprieštaravo dėl mano buvimo šalia jos.
- Tuomet kitą kartą užsakysiu salotų ar kažko panašaus.- sumurmėjau stebėdamas kaip ji pavarto akis ir nukreipia žvilgsnį į televizorių.
- Aš nepratusi valgyti.- susiraukiau pažvelgdamas į Velvet vos ji prabilo. Brunetė pasilenkė į priekį alkūnes atremdama į kelius ir nuleisdama galvą.- Kiekvieną kartą man valgant Džeimsas įžeidinėdavo mane. Jis nuolat rasdavo būdų priversti mane nekęsti jo vis labiau.
- Tu neturi to pasakoti man.- tariau suimdamas jos ranką ir prisislinkdamas prie jos. Ranka apsivijau jos liemenį prisitraukdamas ją prie savęs ir jausdamas kaip Velvet atsiremia į mane. Galėjau jausti kaip jos ranka suima mano kas buvo neįprasta, nes Velvet retai rodydavo iniciatyvą.
- Tu norėjai pažinti mane.- ji sumurmėjo pakeldama akis į mane.
- Tačiau esu tikras, jog tu nenori pasakoti tokių dalykų, kurie priverstų mane norėti nudėti jį dar labiau.
○○○
