'Velvet Odrea
Louis mašina kvepėjo jo prabangiais kvepalais, kurie tiesiog gniaužė kvapą. Buvo sunku apsimesti, jog nesistengiu įsiminti jo kvapo, nes neturiu nė menkiausios idėjos kada pamatysiu jį kitą kartą. Jeigu Džeimsas nutuoks bet ką jis nepaliks manęs vienos. Blogiausiu atveju jis pasiųs vieną iš savo draugų sugalvodamas kuo įtikinamesni paaiškinimą kodėl nori, jog jis kiaurą parą būtų su manimi kol jis pats gers ir svaiginsis klube arba kokiame nors užmiestyje esančiame bare.
- Jūs dirbate čia?- vyro balsas pasiekė mano ausis, kai galiausiai atsipeikėjau iš savo nuolatinių apmastymų ir pažvelgiau pro nepriekaištingai nuvalytą langą.
- Taip.- ramiai tariau suspausdama savo rankinės rankeną ir užsikabindama ją ant peties. Džiaugiausi, jog prie galinio išėjimo durų nėra Džeimso rūkančio cigaretę, nes jeigu jis pamatytų mane su Louis tai reikštų mirtį man. Jis sumuštų mane taip stipriai, jog keletą dienų negalėčiau pakilti nuo lovos. Nors tiksliau nuo sofos, nes lova priklauso jam.
- Jūs sakėte, jog jūsų darbo vieta nėra toli Velvet.- jis tarė. Atsidusau suvokusi, jog tikrai neturiu noro pasakoti jam apie savo bevertį ir beviltišką gyvenimą.
- Jums nereikia žinoti priežasčių kodėl tai pasakiau. Kiekvieno mūsų susitikimo metu mes kalbėsime apie jus ir jūsų problemas, nes aš esu psichologė, o jūs-
- Aš jūsų klientas. Žinau tai. Tačiau nepaisant jūsų nusistatymų vis tiek norėčiau paklausti ir išgirsti atsakymą.- jis tarė atleisdamas vairą. Jaučiau kaip mano skruostai įrausta dėl jo žvilgsnio ir dėl karščio mašinoje. Man buvo karšta sėdėti su paltu ir šaliku apvyniotu aplink kaklą, nors lauke kiekvieną kartą drebu iš šalčio.
- Klauskite.- tariau po ganėtinai ilgos tylos, kuri tikrai nebuvo jauki man. Nežinau kaip jautėsi jis ir tai buvo keista. Dažniausiai vos pamačiusi žmones perprasdavau juos, jų jausmus, emocijas ir kartais net turimas problemas. Bet jis man buvo visiškai juodas. Jokios informacijos, išskyrus tai ką jis pasakė apie savo sužadėtinę.
- Kodėl jūs sutikote man padėti? Jūs nebedirbate, Velvet.- jis pažvelgė į mane mėlynomis, sodriomis akimis, kurios tiesiog užgniaužė kvapą ir privertė nusukti žvilgsnį.
- Nežinau. Per visą sumaištį mano asmeniniame gyvenime pamiršau ką reiškia padėti kitiems ir tuomet paskambinote jūs. Aš negalėjau nesutikti.- tariau trumpam kilsteldama akis į jį, o tuomet nusukdama žvilgsnį į metalines duris, prie kurių stovėjo Louis mašina ir už kurių manęs laukė košmaras.- Man reikia eiti, Louis. Iki kito susitikimo.- tariau ir nepažvelgusi į jį suėmiau jo mašinos durelių rankeną. Truktelėjau ją į save ir lengvai atidariau duris lėtai išlipdama.
- Iki, Velvet.- jis tarė dusliai priversdamas mano kūnu nueiti nemenką šiurpą vos uždariau jo mašinos dureles pradėdama eiti prie galinio prekybos centro įėjimo. Užsikabinau rankinę ant peties, nes žinojau, jog Džeimsas tikriausiai įkalbėjo Seidžę išleisti mane. Jo žodžiais jis norės pamokyti mane.
Priėjusi duris giliai įkvėpiau sustodama. Negirdėjau kaip Louis išvažiuoja, tad tai reiškė, jog jis vis dar čia. Suėmusi šaltą metalinę rankeną atidariau duris įeidama į vidų ir išleisdama šaltą orą. Pilnai įėjusi į koridorių paleidau duris leisdama joms užsitrenkti.
Giliai įkvėpusi ir užmerkusi atmerkiau akis pradėdama eiti link Seidžės kabineto durų. Priėjusi jas, suėmiau medinę rankeną prieš tai pasibelsdama. Nieko neišgirdusi atvėriau duris jausdama kraują sustingstant mano venose vos pamačiau Džeimsą sėdintį ant sofos prie sienos kol tuo tarpu Seidžė sėdėjo ant savo stalo krašto ranka nerangiai tempdama sijono kraštą žemyn. Vos pamačiusi jos suglamžytus, baltus marškinius ir suveltus plaukus suvokiau kas čia įvyko.
Nieko nesakiusi paniekinamai pažvelgiau į Džeimsą ir išėjau iš kabineto trenkdama duris. Sukišusi rankas į palto kišenes ėjau koridoriumi atgal prie tų pačių durų, pro kurias išėjau.
Priėjusi prie jų suėmiau rankeną atidarydama jas ir išeidama į lauką. Praėjau pro čia vis dar stovinčią Louis mašiną ir ėjau gatve. Jaučiau kartų gumulą gerklėje kuris susidarė, nepaisant to, jog nekenčiau Džeimso. Nekenčiau jo taip stipriai, jog nemaniau, kad įmanoma, bet man vis tiek skaudėjo.
Ir tai buvo daug skausmingiau už visus smūgius, kuriuos jis kada nors sudavė man. Niekada nemaniau, jog jis išduos mane nors tai viskas ko turėjau laukti. Jam tikrai neužteko manęs ypač jeigu niekuomet neatsiduodavau savo noru. Ištraukusi ranką iš palto kišenės perbraukiau per savo skruostą vos juo nuriedėjo kelios ašaros. Mano neapykanta jam vis didėjo.
Išgirdusi kaip garsiai girgždėdamosatsidaro metalinės duris pagreitinau žingsnį vos jos garsiai užsitrenkė.
- Vel!- garsus Džeimso balsas pasigirdo jam sekant mane. Neilgai trukus pajutau kaip mano ranka stipriai suimama, jam šiurkščiai atsukus mane į jį.- Tai ne taip kaip-
- Prakeiktai nesiteisink, Džeimsai. Tau tereikia pasakyti, jog tau nereikia manęs ir niekuomet manęs nebepamatysi.- tariau ištraukdama savo ranką iš jo ir menkai susiraukdama dėl skausmo. Jis laikė mane stipriai.
- Niekuomet neleisiu tau pasiimti Adamo. Jis mano sūnus.- Džeimsas šiurkščiai spjovė žodžius man į veidą priversdamas susiraukti.
- Jis taip pat ir mano sūnus.- tariau girdėdama ir matydama kaip jis susiraukia.
- Tai niekam nesvarbu, nes jis bus su manimi, Vel. Jeigu ne tas idiotas sėdintis mašinoje pamokyčiau tave dėl to, jog drįsti man prieštarauti.- Džeimsas tarė pro sukastus dantis. Jis ranka apsivijo mano pečius prisitraukdamas ir vesdamasis toliau. Lyg viskas būtų gerai ir lyg nieko nebūtų nutikę.
Nekenčiau jo taip stipriai kaip tik įmanoma.
'
Sėdėjau ant aukštos kėdės stebėdama medinį stalo paviršių. Džeimsas paliko mane vieną mūsų bute bent kartą norėdamas pabūti rūpestingu tėvu ir pasiimti Adamą iš darželio.
Išgirdusi savo telefoną trečią kartą grojant tą pačią melodiją, kuri jau buvo įgrisusi. Puikiai žinojau, kas man skambina, bet nežinojau ar noriu atsiliepti. Nežinojau ar noriu išgirsti jo balsą. Galiausiai nebegalėdama kęsti tos nesibaigiančios ir erzinti pradedančios melodijos pakilau nuo kėdės apeidama stalą ir nueidama į koridorių. Priėjusi prie savo palto kišenės įkišau ranką į ją ir ištraukiau vibruojantį ir skambantį telefoną.
Giliai įkvėpusi atsiliepiau prispausdama jį prie ausies.
- Labas vakaras, Velvet.- išgirdusi tą patį sodrų ir ramų vyrišką balsą užmerkiau akis giliai iškvėpdama ir įkvėpdama. Atsimerkiau pažvelgdama į duris prieš save.
- Labas vakaras, Louis.- tariau šįkart nuspresdama pasisveikinti pirmiau nei klausti priežasties kodėl jis man skambina.
- Atleiskite jeigu trukdau, bet norėjau paklausti dėl to atsitikimo kai jūs išėjote iš prekybos centro. Tas vyras-
- Sakiau jums, jog per visus mūsų pokalbius mes kalbėsime apie jus, ne apie mane, pone Tomlinson.- nutraukiau jį kalbėdama kiek nemaloniu balso tonu. Nenorėjau pasakoti jam apie savo asmeninį gyvenimą kuris yra tragiškas.- Viso gero.- greitai pridūriau atitraukdama telefoną nuo ausies ir baigdama pokalbį. Suspaudžiau jį rankoje užsimerkdama.
Niekas negali žinoti apie visą tai kas vyksta tarp manęs ir Džeimso. Apie skausmą kurį patiriu. Įskaitant ir jį.
○○○
