'Velvet Odrea
- Tu ketini valgyti tai?- Leo paklausė parodydamas į lėkštę, kuri stovėjo prieš mane, su picos gabalėliu, kuris buvo vienintelis maistas, kurį gavau pusryčiams, bet aš neketinau to valgyti.
- Ne.- tariau atsidusdama ir pažvelgdama į telefono ekraną, kuris buvo juodas ir tikriausiai net neketino nušvisti, nes naujų žinučių negavau jau daugiau nei kelias dienas.
Ko daugiau turėjau tikėtis kai pati dingau iš jo gyvenimo. Louis nėra toks kvailas, jog paleistų progą manimi atsikratyti. Trukdžiau jam dirbti ir susikurti šeimą. Buvau tiesiog pašalinis asmuo, kuris nevalingai ir pats to nesuvokdamas, įsibrovė į jo gyvenimą.
- Jis neketina tau parašyti, nes jis toks yra. Visi kas žino jį žino koks užsispyręs jis yra. Jis mano, kad tau jo nereikia ir, jog tu nekenti jo už jo poelgį.- Leo patrūkčiojo pečiais prisitraukdamas lėkštę prie savęs ir nuleisdamas žvilgsnį į picą. Jis buvo per daug tingus šį rytą, jog kažką gamintų, tad nuvažiavęs į piceriją netoliese nupirko picų.
- Tačiau aš net nepykstu. Buvau įskaudinta tą akimirką ir pasielgiau impulsyviai. Jis bučiavo mane ir sakė, jog turi kažkokius neaiškius jausmus, o tuomet permiegojo su ja.- atsidusau atsilošdama kėdėje ir rankas susikryžiuodama ties krūtine. Jaučiausi lyg paauglė, kuri negali pripažinti savo jausmų savo pirmajam vaikinui. Vienintelis skirtumas tas, jog mes esame suaugę ir viskas yra rimta.
Vien pagalvojusi apie tai, jog tiesiog išėjau iš ten, kai buvimas su Louis yra vienintelis dalykas, kurio noriu ir atrodo, jog norėsiu dar ilgai, verčia mane norėti susigūžti ant sofos savo kambarėlyje ir verkti kol nebeturėsiu ašarų. Nes būtent taip elgiasi paauglės negalinčios ir bijančios išspręsti savo problemas. Tik mano atveju jam trukdė parašyti ne baimė, o išdidumas, kurio pasirodo vis dar turiu. Aš palikau jį ir negaliu maldauti galimybės grįžti. Žeminausi pastaruosius penkerius metus ir nenoriu to daryti vėl.
- Jis išdavė tave.- Leo tarė atkreipdamas mano dėmesį ir priversdamas pakelti akis į jį.
- Mes net nebuvome kartu.- sumurmėjau susiraukdama. Neužskaičiau to kaip išdavystės, nes keli bučiniai nepastato santykių. Mes neturėjome jų, tačiau aš vis tiek pasijutau įskaudinta. Tikėjausi kažko, o gavau tik daugybę ašarų ir keturias dienas prilygstančias košmarui, nes buvau be jo. Ir turėjau dirbti kekšišką darbą norėdama gauti pinigų.
- Tu akla, Velvet. Tu jam daugiau negu patinki. Nematei jo žvilgsnio, kuriuo jis žvelgė į tave vos įėjęs į klubą ir pamatęs tave.- Leo pasakė man menkai susiraukus dėl to, kad jis kalbėjo su picos likučiais jo burnoje. Net mėgdamas valgyti, kas buvo jo mėgstamiausias užsiėmimas pastarasias dienas, per kurias pažinau jį dar geriau, jis turėjo sportišką kūną. Tą buvo galima pamatyti per jo kasdienius, baltus marškinėlius.
- Tai nuskambėjo banaliai ir kvailai. Jeigu jis būtų jautęs kažką daugiau jau būčiau sulaukusi žinutės. Ir ne vienos.- truktelėjau pečiais sutikdama jo žvilgsnį, kuris leido suprasti, kad jis žino kaip man sunku kalbėti apie tai tokiu balso tonu. Pirmąją dieną būčiau pravirkusi jeigu apie tai prabilčiau. Dabar jaučiuosi geriau, tačiau vis tiek sumautai. Nes pasiilgau jo. Nieko nesu pasiilgusi taip stipriai.
- Kartais tu tokia kvaila, Velvet.- jis sumurmėjo rankomis perbraukdamas per veidą ir priversdamas mane pavaryti akis.
- Tavo mėginimas įžeisti mane nepavyko.
'
Apsisukau ant baro kėdės pažvelgdama į vaikiną vardu Čedas, kuris dirbo virtuvėje, tačiau šią akimirką pavadavo Leo, kuris buvo tuolete. Šįvakar nusprendžiau nedirbti ir suteikti sau šiokią tokią pertrauką nuo rutinos ir galimybę galimybę išsimiegoti. Užmigti ketvirtą ryto ir pabusti devintą prilygsta košmarui.
- Tau nuobodu, tiesa?- išgirdusi jau puikiai pažįstamą balsą pažvelgiau į kairę pusę pamatydama Leo atsirėmusį į barą. Linktelėjau galvą pasiremdama ranka ir pažvelgdama į jį. Turėjau galimybę griebtis alkoholio, bet tai būtų kvaila ir taip kenkčiau sau. Esu pakankamai blogoje situacijoje ir nenoriu atsidurti dar blogesnėje.- Eime. Nusivesiu tave kur nors.- Leo suėmė mano ranką savo pirštus apvyniodamas aplink mano riešą ir trukteldamas mane į savo pusę. Pakilau nuo kėdės pažvelgdama į sceną, kai tuo tarpu jis pasakė Čedui, jog jis dirbs čia visą naktį ir pradėjo temptis mane prie durų. Sekiau jį nesustabdydama net jeigu žinojau, kad tikriausiai man bus šalta su paprasta palaidine.
- Nemanai, jog bus kiek šalta?- paklausiau jam sustojus prie metalinių durų ir truktelėjus rankeną į savo pusę.
- Picerija už kelių posūkių.- jis tarė nepaleisdamas mano rankos, tad ėjau šalia jo stengdamasi neatsilikti. Supratęs, kad jo žingsniai ganėtinai didesni už mano ir, jog man nėra lengva mėginti prisitaikyti prie jo tempo jis kiek sulėtino juos ir ėjo šalia manęs.
- Kodėl tu vediesi mane į piceriją?- paklausiau eidama arčiau jo, nes galėjau jausti menką šaltį. Tačiau man nebuvo taip šalta kaip kad tikėjausi, kad bus.
- Nes aš noriu valgyti, o klube tai daryti bloga idėja ypač, kai jis atidarytas.- jis patrūkčiojo pečiais man atsidusus. Jaučiausi blogai ir turėjau tai pripažinti garsiai. Nemaniau, kad per tokį trumpą laiko tarpą taip prisirišiu prie jo ir, jog dėl to dabar jausiuosi taip blogai ir taip pasiilgsiu jo. Jis reiškė man daugiau negu tikėjausi ir maniau.- Tu tyli.
- Aš galvoju.- tariau nuleisdama galvą ir laisvą ranką, kurios nelaikė Leo, įkišdama į džinsų kišenę. Jam kiek atlaisvinus mano riešą sukabinau savo pirštus su jo nepaisydama to, jog mes tik draugai. Nes mes negalime būti niekuo kitu, kas yra gerai. Nenoriu galvoti apie nieką kitą tik jį, net jeigu tai nepriverčia pasijusti gerai. Neprisimenu kada paskutinį kartą jaučiausi gerai.
- Apie ką?- Leo paklausė ir kažkodėl aš žinojau, kad jam iš tiesų rūpi. Arba bent jau tikėjausi. Neprisimenu kada paskutinį kartą kalbėjausi su Agata, nes ji būdavo universitete, o vakare dirbdavo. Po Louis dingimo iš mano gyvenimo kažkuria prasme viskas pasikeitė. Jis nepasirodė net klube nors tai jo darbo vieta. Nenustebdžiau jeigu jis išvarytų mane iš ten.
- Apie tai kaip kvailai pasielgiau.- sumurmėjau pakeldama galvą ir kilsteldama ją, jog pažvelgti į Leo, kuris žiūrėjo tiesiai. Lyg pajutęs mano žvilgsnį jis prunkštelėjo.
- Jis permiegojo su kita. Tavo išėjimas buvo geras sprendimas, bet stovėjimas vietoje ir užsispyrimas blogas.- jo žodžiai privertė atsidusti.
Noriu jam parašyti, bet tuomet nusižeminsiu ir nepasijusiu geriau. Nors vienintelis būdas pasijusti geriau yra būti su juo. Noriu būti su juo, bet tam, jog tai padaryčiau turėsiu peržengti savo principus.
- Jis permiegojo su savo sužadėtine, kurią metė dėl manęs. Turiu atsiprašyti jo.- papurčiau galvą menkai susiraukdama dėl ryškios iškabos ant pastato, link kurio ėjome. Jo viduje nebuvo daug žmonių, tačiau aš vis tiek supratau, kad tai Leo mėgstama picerija.
- Jo numeris pavadintas 'Bosas'.- susiraukiau vos vaikinas ištiesė man juodą, didelį telefoną atleisdamas mano ranką vos įėjome į vidų. Galėjau jausti kaip mano oda pašiurpsta dėl šilumos, kuri užplūdo vos patekau į pastatą.- Aš užsakysiu, tu užimk staliuką.- Leo menkai nusišypsojo prie nueidamas prie prekystalio, už kurio stovėjo rudaplaukė mergina. Atsidususi ir suspaudusi jo telefoną rankoje nuėjau prie staliuko pačiame picerijos gale atsisėsdama ant vienos ir kėdžių.
Paspaudusi mygtuką telefone leidau jam nušvisti menkai nusišypsodama vos pamačiau Leo ir kažkokio vaikino nuotrauką ant ekrano. Jis neturėjo užrakto, tad tai buvo lengva. Įėjusi į adresatų knygelę sustojau ties B raide ir pažvelgiau į numerį kuris, kaip Leo ir sakė, buvo pavadintas 'Bosas'.
Žinojau, jog tuo pačiu nenoriu to daryti, tačiau negaliu sustabdyti savęs. Per daug pasiilgau jo.
○○○
