'Velvet Odrea
Padėjau padėklą ant baro ir atsirėmiau į jį atsidusdama. Dar buvo tik antra nakties, nes būtent tiek rodė laikrodis už barmeno nugaros, kabantis ant sienos. Liko dar valanda ir teks grįži ''namo''. Negaliu tos vietos vadinti namais, nes nesijaučiu ten gerai. Niekur nesijausiu gerai kol būsiu su Džeimsu.
Mielai likčiau klube, bet žinau, jog negalėsiu to padaryti. Nes jis ir vėl sugalvos ''bausmę'' man. Jeigu ne Adamas bėgčiau kuo toliau nuo jo. Tačiau negaliu.
- Ela visus paleis po pusvalandžio.- išgirdusi barmeno balsą apsisukau pažvelgdama į jį ir linkteldama. Daugelis čia dirbančių žmonių buvo malonūs. Norėčiau, jog Džeimsas bent maža dalimi būtų panašus į juos. Panašus į Louis.
Nusisukau nuo baro ir nužvelgiau patalpą, kuri buvo tuščia, neskaitant pokerio stalo aplink, kurį sėdėjo žmonės, ir keleto vyrų, kurie rūkė prie stalelio kairėje pusėje. Nežinau ar buvo galima tiesiog sėdėti, tačiau neketinau klausti to ko nors. Jaučiausi pavargusi ir mano kojos beprotiškai skaudėjo dėl aukštakulnių.
- Velvet.- susiraukiau už savęs išgirdusi puikiai pažįstamą balsą. Nenoriai apsisukau nuspręsdama neapsimesti, jog nenoriu jo matyti ar juolab kalbėti su juo. Nes aš norėjau, bet vienintelis dalykas, kuris trukdė buvo Džeimsas.
- Dėl tavo kaltės aš negausiu pinigų, kurių man beprotiškai reikia.- pakėliau akis pažvelgdama į jį. Susiraukiau vos Louis ištiesė kažką.
- Neklausk nieko, tiesiog paimk juos.- atsidususi ir pavarčiusi akis paėmiau pinigus iš jo rankos ir susikišau juos į šortų kišenę.
- Kodėl tu pasakei Elai, kad aš nešoksiu?- paklausiau atsisėsdama ant baro kėdės. Buvau pavargusi ir turėjau ištverti likusį pusvalandį bei galiausiai Džeimso tardymą vos grįšiu. Jis tikrai nepaliks manęs ramybėje ir aš jau susitaikiau su tuo. Su jo elgesiu, žodžiais ir veiksmais.
- Sakiau nieko neklausti, Velvet.- pavarčiau akis dėl jo žodžių.
- Tu vis tek turėsi atsakyti į šį klausimą. Ne dabar, bet turėsi.- tariau viena ranka pasiremdama į barą.
Bendravimas su Louis buvo lengvas. Viskas kas susiję su juo buvo taip paprasta ir lengva. Neturėčiau lyginti jo su Džeimsu, bet negaliu. Jis daug geresnis už jį. Viskuo net jeigu jį pažįstu tiek trumpam. Jeigu turėčiau galimybę pakeisčiau jį juo nejausdama jokios sąžinės graužaties.
- Jeigu nori mes galime eiti į apačią.- pakėliau akis į Louis suvokdama, jog visą laiką jis žiūrėjo į mane. Taip pat suvokiau, jog Džeimsas niekada nežiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, tad net neįsivaizduoju ką jis reiškia. Nebuvau tokia drąsi, jog galėčiau paklausti jo.
- Aš noriu, tačiau dirbu šiame aukšte ir kol laikrodis nerodys pusės trijų negalėsiu niekur eiti.- atsidusau patrūkčiodama pečiais.
- Tu žinai, jog galiu paprašyti Elos, jog paleistų tave?- papurčiau galvą atsitiesdama vos išgirdau jo klausimą.
- Ne man to nereikia. Mielu noru liksiu čia.- tariau stebėdama kaip Louis menkai nusijuokia.
- Tavo vaikinas žino, jog pabučiavau tave?- nusukau žvilgsnį vos išgirdusi jo klausimą. Mėginau pamiršti tai ką jis padarė, bet tai buvo per daug sudėtinga. Nes vos vienu bučiniu jis privertė mane pasijusti taip kaip Džeimsas niekada to nepadarė per penkerius metus.
- Jam nereikia to žinoti. Galiu lažintis, jog tavo sužadėtinė taip nieko nežino.- tariau ir vėl pažvelgdama į jį. Louis atsisėdo ant kėdės prieš mane atsiremdamas į barą nugara ir rankas susikryžiuodamas ties krūtine. Jis dėvėjo švarką, tačiau dėl rankovių, kurios buvo atraitotos iki alkūnių, galėjau matyti jo tatuiruotes. Man daug labiau patiktų jeigu jis būtų be švarko, bet neketinau jo prašyti jo nusiimti. Tai nuskambėtų keistai ir priverstų mane pasijusti dar nemaloniau negu priverčia jo žvilgsnis.
- Ji iškėlė skandalą mano kabinete šiandien pamačiusi laikraštį, kuriame buvo parašyta apie mano lankymasi čia.- jis nusijuokė priversdamas mane menkai nusišypsoti, tačiau tuomet susiraukti.
- Ar tu neturėtum mėginti susitaikyti su ja ar daryti kažko panašaus vietoj sėdėjimo čia ir beprasmiško kalbėjimosi su manimi?- paklausiau stebėdama kaip jis atsisuka į mane.
- Tikriausiai turėčiau, bet man labiau patinka beprasmiškai kalbėtis su tavimi.- Louis pilnai apsisuko su baro kėde žvelgdamas į mano pusę.
- Man taip pat.- menkai nusišypsojau nusukdama žvilgsnį. Man patiko kalbėti su juo, būti su juo. Man patiko viskas kas susiję su Louis. Ir aš nekenčiau visko kas susiję su Džeimsu.
- Kodėl tau rytoj neatėjus į mano biurą?- susiraukiau išgirdusi jo žodžius. Nežinojau kur jis yra ir juolab kodėl turėčiau ten eiti. Nenoriu kištis į Louis gyvenimą žinodama, jog jis turi sužadėtinę ir jeigu ji sutiks tuomet greičiausiai ją ves. Jis turės nuostabų gyvenimą kol aš tuo tarpu stengsiuosi ištverti viską mėgindama nesuklupti. Nes aš vis dar turiu Adamą.
- Aš neturiu jokių priežasčių kodėl turėčiau ten eiti.- papurčiau galvą pažvelgdama žemyn prieš vėl pakeldama galvą. Pažvelgusi į laikrodį už barmeno nugaros atsidusau suvokusi, jog viso labo praėjo vos dešimt minučių. Tikėjausi, jog visi klientai iš čia neišeis kiek galėdami ilgiau. Nenoriu grįžti į tą košmarą, kurio kaltininkas yra jis.
- Susipažinome tik dėl to, jog man reikėjo psichologės.- jis tarė man menkai nusišypsojus. Pasiilgau savo senojo darbo. Ir jeigu jis būtų paskambinęs man ankščiau nei praėjus penkeriems metams po mūsų susitikimo mano kabinete galbūt viskas būtų kitaip.- Ir dabar man reikia jos.
- Gerai. Tačiau aš nežinau kiek laiko galėsiu ten užtrukti, tad-
- Jeigu tu neturėsi laiko tai bus vos penkiolika minučių. Man tikrai reikia pasikalbėti su tavimi apie daug dalykų, Velvet.- pakėliau akis į jį atsidusdama.
- Aš net neįsivaizduoju kur tavo biuras yra.- sumurmėjau, tačiau dėl to kaip arti jis buvo Louis girdėjo. Tą supratau iš jo žvilgsnio jam pažvelgus į mane.
- Aš atsiųsiu tau adresą žinute. Nes aš vis dar turiu tavo numerį.- Louis menkai nusišypsojo.
- Gerai.- atsidusau pakildama nuo kėdės. Ketinau eiti prie laisvų stalų ir nurinkti pelenines nuo jų, nes ankščiau ar vėliau vis tiek turėsiu tai padaryti. Buvau priversta sustoti vos Louis suėmė mano riešą. Žinodama, jog jis privers mane atsisukti į jį padariau tai pati kiek atsitraukdama vos suvokiau, jog jis stovi ir kaip arti manęs yra.
- Tu nesupykai ant manęs dėl to, kad pabučiavau tave.- jaučiausi nemaloniai jam kalbant apie tą bučinį. Tačiau aš nenorėjau jo pamiršti ir net nemėginau to padaryti. Net jeigu Džeimsas sužinotų apie tai nenorėčiau nieko daugiau kaip tik pamiršti viską kas susiję su juo. Tai tebūna mano impulsyvios mintys tą akimirką patiriant skausmą.
- Kodėl tu tiek daug kalbi apie tai?- paklausiau kiek pajudindama savo ranką, nes tikėjausi ją ištraukti, bet deja jis mano riešą apsivijo tik stipriau, tačiau taip, jog nejausčiau skausmo.
- Nes dėl kažkokios priežasties aš noriu pakartoti tai.- susiraukiau vos pajutau jo delną ant savo skruosto. Net nenorėdama turėjau pripažinti, jog tai sukėlė malonų jausmą ir privertė įsitempti suvokus jo žodžių prasmę ir ką jis ketina padaryti. Ir aš nenorėjau atstumti jo.
Nieko nesakiau Louis patraukus plaukus nuo mano veido ir pasilenkus. Galėjau jausti kaip nustoju kvėpuoti vos pajutau kaip jis prispaudžia lūpas prie mano. Šįkart atsakiau jam be jokio dvejojimo jausdama kaip jo ranka atleidžia mano riešą ir apsiveja liemenį jam prisitraukus mano kūną prie savojo. Galėjau jausti kaip mano krūtinė prisispaudžia prie jo, kai nieko nesakiusi pakėliau vieną ranką ja apsivydama jo kaklą ir priversdama jį kiek palinkti, nes net man dėvint aukštakulnius buvau žemesnė už jį.
Žinau, jog kentėsiu už tai ką darau.
○○○
