'Po kelių dienų
'Velvet Odrea
Ranka perbraukiau per sijoną, kuris buvo iki kelių, kas man buvo neįprasta. Per šį mėnesį įpratau prie trumpų suknelių, kurias dėvėjau ir kurias pradėjau mėgti. Vienintelis dalykas, prie kurio neįpratau, tai mano gyvenamoji vieta ir žinojimas, jog Džeimso daugiau nebėra mano gyvenime.
Pakėliau akis pažvelgdama pro langą ir atsidusdama. Nors ankščiau aplinka, kuriai priklausė Louis man buvo įprasta, dabar jaučiuosi nesava čia. Man nejauku būti prabangiuose pastatuose ir gauti kažkiek žiniasklaidos dėmesio vien dėl to, jog dabar esu jo mergina.
- Tu jaudiniesi ar man taip tik atrodo?- galėjau jausti kaip Louis suima mano ranką man nusukus žvilgsnį nuo lango ir pažvelgus į jį.
- Žinoma, jog jaudinuosi. Nes žinau kaip stipriai Markus nekęs manęs.- sumurmėjau atsiremdama į sėdynės atlošą ir užmerkdama akis.
- Jis nekęs manęs, Vel. Nes aš jį atleidau. Tu tiesiog užimsi jo vietą.- Louis tarė man galint jausti jo ranka prisiliečiant prie mano nuogos odos jam padėjus ją ant mano kojos kas privertė pašiurpti ją ir atmerkti akis.
- Būtent todėl jis nekęs manęs.- tariau girdėdama jo atodūsį. Tikėjausi nesusidurti su Markus nors nemanau, kad tai įmanoma. Jis butinai bus ten ir net neįsivaizduoju kokia bus jo reakcija, tačiau ji tikrai nebus teigiama.
- Neketinu leisti jam įžeidinėti tavęs. Neketinu leisti to daryti niekam.- nukreipiau žvilgsnį į Louis išgirdusi jo žodžius. Jo viena ranka spaudė vairą kitai vis dar būnant ant mano kojos. Jo žvilgsnis buvo sutelktas į kelią būtent todėl nenusukau savojo žinodama, jog jis nepažvelgs į mane nenorėdamas padaryti avarijos.
- Kodėl?- paklausiau stebėdama kaip Louis akimirkai pažvelgia į mane, tačiau tai neprivertė nusukti žvilgsnio net jeigu pasijutau nejaukiai kadangi jis žinojo, jog stebiu jį.
- Tai sudėtinga, Velvet.- jis sumurmėjo man menkai susiraukus ir nusukus žvilgsnį nuo jo.
- Manau, jog galėčiau tai suprasti.- tariau pažvelgdama pro langą, ir vėl, bei rankas susikryžiuodama ties krūtine. Lauke oras nebuvo geras ką leido suprasti lietaus lašai atsirenkiantys į stiklą. Jaučiausi keistai kiekvieną kartą suvokdama, jog praėjo tiek daug laiko po to kai išmečiau Džeimsą iš savo gyvenimo. Nenorėjau galvoti apie jį, tačiau taip pat žinojau, jog negalėsiu jo pamiršti taip lengvai po penkerių metų.
- Tai per daug sudėtinga. Pagrindinę to priežastį žinai, tačiau nenoriu atskleisti visko dabar.- nesupratau ką jis slepia nuo manęs, bet nebuvau tikra ar man tai patiks. Nenorėjau, jog jis slėptų kažką. Nebuvau įpratusi prie tokių dalykų kadangi Džeimsas visuomet sakydavo viską man ypač jeigu tuo pačiu gaudavo progą įžeisti.
- Džeimsas niekada neslėpė nieko nuo manęs.- tariau net jeigu nenorėjau kalbėti apie jį ypač prie Louis. Žinojau kaip stipriai Louis negali pakęsti jo ir sunkiai patikėjau, kad tai tik dėl manęs. Jaučiausi nejaukiai žinodama, jog jis jaučia man stiprius jausmus, nes žinau, jog mano nėra tokie stiprūs kaip jo. Jeigu būtų atvirkščiai nesipriešinčiau jam tiek daug ir jau seniai būčiau pasidavusi.
- Ketini pradėti mane lyginti su Džeimsu?- Louis ranka pasitraukė nuo mano kojos, tad nuleidusi rankas patempiau sijoną kiek žemiau suvokdama, jog arba jis įsižeidė, arba supyko.
- Aš nelyginu tavęs su niekuo. Tiesiog nepažįstu tavęs pakankamai, jog galėčiau tai daryti.- truktelėjau pečiais atsidusdama ir stebėdama kaip langu leidžiasi lietaus lašai.
- Galbūt galime tiesiog baigti visa tai?- jis atsiduso taip pat man nusprendus neatsakyti nieko. Laikiau žvilgsnį nukreiptą į langą nepaisydama to, jog per lietaus lašus ir rūką negalėjau matyti nieko.
Vos automobilis sustojo suvokiau, jog mes jau esame oro uosto stovėjimo aikštelėje kas privertė nuleisti rankas ir suimti durelių rankenėlę truktelint ją į savo pusę bei atidarant jas. Išlipusi stipriai įsikabinau į dureles, nes po ilgo sėdėjimo vienoje vietoje buvo ganėtinai sunku išlaikyti pusiausvyrą ant aukštakulnių.
Pažvelgiau į jo pusę vos išgirdau kaip jis užrakina automobilį. Stebėjau kaip nepaisydamas lietaus Louis prieina prie manęs ir suima mano ranką prisitraukdamas prie savęs bei ranka apsivydamas mano liemenį.
Žinojau, jog sutikti vykti su juo į Vieną nebuvo geriausia mintis, bet nenorėjau leisti jam skristi vienam po pastorojo karto. Nenorėjau, jog būdamas girtas jis ir vėl padarytų kažką panašaus kaip praeitą kartą kas privertė mane pasijusti siaubingai dėl man nuo šiol žinomų priežasčių. Žinau, jog tai yra mano jausmai jam, tačiau nemaniau, jog toks dalykas, ypatingai kai mes esame taip menkai pažįstami, privers mane pasijusti taip blogai.
Lyg būčiau buvusi įskaudinta.
- Tiesiog būk arti manęs-
- Ir šypsokis jeigu pamatysi kažką su kamera.- nutraukiau jį pasakydama žodžius, kuriuos jis man kartojo pastarasias dienas vos mes išeidavome į viešumą.
- Žinau, jog tau tai nepatinka-
- Nepatinka? Jaučiuosi taip lyg tai tėra publicistinis triukas ir, jog tu naudojiesi manimi.- sumurmėjau nutraukdama jį ir nuleisdama galvą, tačiau vis tiek neatsitraukdama ir eidama šalia. Jaučiausi blogai kalbėdama taip su juo, nes galbūt tai yra būdas, kuriuo galiu atsilyginti jam už jo pagalbą.
- Aš nesinaudoju tavimi, Velvet.- vien iš jo balso tono galėjau suprasti, kad jis tvardosi. Tik nežinojau kodėl jis tai daro, bet be galo tikėjausi, kad ne dėl to dėl ko Džeimsas niekuomet nesitvardė.
- Tuomet dėl ko visa tai? Duok man priežastį kodėl aš turiu apsimesti, jog esu su tavimi.- kiek atsitraukiau nuo jo pakeldama galvą ir rankas susikryžiuodama ties krūtine.
- Tam nėra jokios rimtos priežasties.
- Tuomet mes galime baigti visa tai.- visiškai atsitraukiau nuo jo ketindama apsisukti ir grįžti prie mašinos vien tam, jog pasiimčiau savo daiktus. Nenorėjau reaguoti per daug ''aštriai'', tačiau nebuvau pratusi, jog dalykai yra slepiami nuo manęs.
- Neketinu baigti nieko su tavimi artimiausiu metu, tad tai reiškia, jog tu nepadarysi to taip pat.- Louis ranka suėmė mano riešą jam prisitraukus mane prie savęs ir atsistojus priešais taip, jog žvelgiau į jo krūtine. Pakėliau akis sutikdama jo žvilgsnį ir pavartydama savasias.
- Neturi teisės neleisti man tiesiog-
- Tiesiog eime į lėktuvą, Velvet. Nenoriu, jog mes pavėluotumėme.- atsidusau atsitraukdama nuo jo ir pradėdama eiti. Nenorėjau, jog jis kontroliuotų mane kaip tai darė Džeimsas, tačiau visi šie mūsų ''santykiai'' panašėja į tai. Ir būtent tai baugina mane, nes nenoriu, jog visa tai pasikartotų.
Nieko nesakiau tylėdama vos jis prisiartino prie manęs eidamas šalia. Laikiau galvą nuleistą, o rankas sukryžiuotas ties krūtine, nes nenorėjau atkreipti dėmesio į save. Tai tapo sudėtinga po to, kai tapau Louis "mergina".
- Nenoriu, jog tu pyktum ant manęs. Papasakosiu tau viską, tačiau ne dabar. Nes nenoriu tavęs prarasti.- neatšlijau nuo Louis nors jaučiausi lyg turėčiau tai padaryti vos jo ranka apsivijo mano pečius.
- Tu negali prarasti manęs, nes mes nesame kartu. Ir aš nepykstu ant tavęs.- kilstelėjau akis vos išgirdusi kaip automatinės oro uosto durys atsiveria mums įėjus į vidų. Ranka perbraukiau per savo plaukus, kurie buvo drėgni dėl lietaus, ir ėjau šalia Louis mėgindama neatsilikti.
Privalėsiu valdyti savo besiveržiančias emocijas ateinančias kelias dienas kol būsime Vienoje, nes nenorėjau padaryti kažko kvailo. Nesu pratusi prie tokio žmogaus kaip Louis, kuris yra švelnus man, ir neturiu nė menkiausios idėjos ar padaryčiau gerą sprendimą prisileisdama jį.
○○○
