Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Vienas.

Pradžia manau, bus kiek paini. - Autorė

Žvelgiau kaip atsidaro medinės durys, kaip jos sugirgžda, lyg norėdamos kažką atbaidyti.

Bet iš ties ne.

Jos buvo mūsų visų kelias į laisvę arba į praeitį.

Iš reabilitacijos klinikos gali daryti ką nori. Bet jei tave, sučiups, kas nors vėl, daugiau pagalbos rankos, atsistoti niekas neišties.

Mokykloje, visi žinojo apie mane, ir kur dėjausi pastarąjį pusmetį. Visi manęs nekentė, nes tik per mane, tuomet kai sučiupo, visų mokinių iškraustė kuprines, tą pačią dieną. Vieni spėjo žolę nuleisti tualete, kiti spėjo ją dar sunaudoti. Bet dauguma įkliuvo už jos laikymą. Aišku tai buvo tik ketvirtadalis mokyklos mokinių, bet vizgi, visi manęs nekentė.

Jie niekaip negalėjo suprasti, kad aš pasikeičiau.

Juk aišku, kartais mes visi žiūrim į nusikaltėlius, kaip į mistines būtybes. Bet mes visi žmonės. O tokie keičiasi.

- Brey?- žvilgteli į mane direktorius, kai pamato mano margią bylą.

- nu?- atkertu, o kuprinę metu prie kėdės. Ši sukrenta ant suskilusios plytelės.

- mano sūnus parodys, kas mokyklos karalius. Karalius, be jokių karalienių.- šypteli, o piktos akys drasko mane.

- aš nesu karalienė,- brėžiu liniją, nuo realybės ir kančios.

- kai tik patapau direktoriumi, aš išvis tavęs Brey, net nežinojau. Būdama reabilitacijoje užsitarnavai galingą vardą.- rūsčiai sako jis.

- aš nenoriu būti ta, kokią sukūrė kol manęs nebuvo.- sakau ir imu kuprinę nuo žemės.- tenoriu baigti mokslus.- sakau. Melas nusvilins liežuvį.

Aš vis dar žinau ko aš noriu.

Aš niekada neužmiršiu, to svaiginančio kvapo, jausmo, skonio.

Per pusmetį mokykla beveik nepasikeitė. Mokytojos ir mokytojai tokie patys. Pasikeitė tik mokiniai. Mielos merginos tapo piktos ir agresyvios, draugiški vaikinukai tapo mergišiais.

Prunkšteliu.

Praleidau mokyklos revoliuciją.

- Brey.- piktas žvilgsnis žiūri į mane.

- taip?- pamatau vaikinuką, kurio atrodo nė sykį nesu mačiusi.

- per tave mane buvo pasodinę lygtinai!- šūkteli per koridorių jis.

Nekenčiu, kai žmonės žiūri į mane. Kai visas dėmesys būna ties manimi.

- aš nenorėjau.- sakau. Pasižvalgau į bežiūrinčios mokinius.

- per tave praradau šimtą gramų hero. Man pinigų niekas dar negražino!- šūkauja it išprotėjęs vaikinukas.

- pamiršk.- sakau ir sukuosi eiti į kitą pusę. Einu per mokyklą, išdidžiai pakėlusi galvą, besidairydama, atidarau uždraustas duris.

Ir surandu vietą.

Tik ji buvo užimta.

Per tuos mėnesius, ji susirado naują draugą, kuris pasakotų tylą, viską apie ką galvoja.

- kur tu eini?- piktas balsas, užgožiantis net aidą, klausia manęs.

- niekur.- sakau, žvelgiu į visas puses tik ne į vaikiną.

- nori?- pasiteirauja atkišdamas suktinę.

Saldus skonis atgaivina prisiminimus.

Negaliu pasiduoti.

Bet svaiginantis kvapas..

- ne,- sakau. Vaikinas linkteli ir vėl įtraukia.

- sėsk.- pasitraukia ir palieka vietos, ant atsarginio išėjimo laiptų, ir man.- kodėl esi draudžiamoje zonoje?- teiraujasi jis, nors balse išgirstu, kad jam tai išvis nerūpi.

- galbūt dėl to kaip ir tu? Tai vienintelė rami vieta mokykloje.- sakau. Jis šypteli galbūt sutikdamas su tuo ką pasakiau.

- tu visai miela.- sako jis. Nejaukiai nusijuokiu.

- tik tavęs niekad nepastebėjau mokykloje.- rėžia didelį faktą. Vaikinas nebando pasirodyti mielas bei draugiškas žmogus.

Galbūt tai ne jo stilius.

- na aš savaitė dar tik čia. Esu naujokė.- šypteliu, melas karčiai vėl degina liežuvį.

- kodėl persikraustei?- surūkytą nuorūką metą žemėn, tuomet sutrypia.

Silpną kvapą vis dar pajaučiu.

- tiesiog turėjau.- nemaloniai vėl sakau. Juk negalėjau pirmam sutiktam sakyti, kad aš paleista iš reabilitacijos.

- eik jau. Jei nenori pavėluoti į pamoką.- taria jis, bežvelgdamas į laikrodį ant rankos.

- o kaip tu? Neisi?- klausimai patys pabėga iš burnos.

- ne. Noriu pabūti vis dar čia.- sako, šypsosi. Nusišypsau ir aš užsikrėsdama netikra šiluma.

- tuomet ir aš neisiu.- sakau. Jis trūkteli pečiais, tarsi nerūpi.

Džiaugiausi, kad galėjau pasilikti ir nutilus aš galėjau išsipasakoti nebyliai draugei apie sunkius mėnesius klinikoje.