Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Trisdešimt penki.

- palauk.- atsistodamas jis kiek lėčiau priėjo prie manęs.- niekur nebėk.- tyliau tarstelėjo, tarsi čia būtų kažkas dar ne tik aš ar jis.

- Zayn.- atsisukusi priėjau prie jo ir apkabinau, kaip žmogų kuris man išties rūpėjo. Nežinau ar iš tikro jis man buvo toks svarbus. Kiek sunkiai atsidusęs, nuo mano sukelto skausmo, apkabinant, lėtai ir pats apkabino mane.

- kodėl neaplankei manęs?- šnabždėjo man, galvą padėdamas ant mano galvos, taip ir nepaleisdamas manęs.

- bandžiau. Man neleido.- tyliai tariau, girdėdama kaip pro atvertą langą ir dar už kelių namų ūžia pravažiuojančios mašinos.

- kas?- kiek atsitraukdamas bando žiūrėti į akis - tamsoje jo akių negaliu įžiūrėti. Buvo per daug tamsu.

- daktaras.- suburbu aš, prisimindama jo žodžius, kad tokie kaip aš - nesikeičia. Jei jie buvo narkomanai jie tokie jau ir lieka, kad ir kaip norėtų pasitaisyti, kad ir kaip taisosi - tai jau nebebuvo svarbu.

- kodėl?- jis vėl atrėmė galvą į mano viršugalvį, taip nepaleisdamas manęs.

- nes jis mano, kad tokie kaip aš nesikeičiu. Aš juk visada taip ir liksiu narkomanė.- jutau atvėsusį orą aplink, mane ėmė miegas, tačiau žinoti, kad jam viskas gerai, nurungė visą kitą.

- aš pasikalbėsiu su juo.- nusijuokia jis, tačiau nei man, nei jam nebuvo tai juokinga.

- ne.-papurtau galvą ir jis pakelia savąją.

- kodėl?

- nes negalima Zayn. Jis nemėgsta narkomanų, o juk aš tokia esu.

Apkabinu kiek stipriau ir jis vėl sunkiai atsidunsa, tačiau nieko nesako, bet supratus kiek atleidžiu savo rankas, bet taip ir nepaleidžiu jo.

- tu nesi.

- bet jis tavo tėvas. Jis žino.- tik kai jis akimirka sustoja kvėpuoti įprastai, kai atsitraukia nuo manęs, aš suprantu ką pasakiau.

(a.ž.) Dėkoju, kad skaitote! Labai laukiu jūsų nuomonių bei vote! :)