Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Aštuoni.

- kur dėsiesi šiąnakt?- jis atsidūsta. Jam neįdomu, jis tik šiaip klausia, galbūt ruošią pelei spąstus kaip jos atsikratyti greičiau. Trukteliu pečiais.- gerai.- sako. Tumpu prie spintelių, kuprinėje susirandu kitus batus - tuos kuriuos nešiojau dar prieš reabilitacijos kliniką. Apsimaunu savo batus, kojos sušyla negreitai.- stotis. Šiąnakt būsi su manimi,- nemaloniai taria, galbūt mintimis galvodamas, kokią naštą prisiėmė.

Juk dabar turės ant kaklo besisukiojančią narkomanę beždžionę.

- ne.- sakau.- man nereikia pagalvos iš tavęs.- sakau.

- aš neklausiau, ko tau reikia.

- vadinasi aš neklausau, ką sakai tu.- nusišypsau ir atsistoju.

- neerzink manęs. Nors... man juk tas pats ar miegosi gatvėje ar ne. Mokykloj daugiau nebepavyks pasilikti, nebijok.- nusijuokia jis ir nueina. Atsidūstu ir užsidėjus kuprinę išeinu iš mokyklos, išdidžiai pakėlus galvą, tarsi sakydama, kad nieko nebijau.

Naktį, vėsiame užkampyje, po tiltu, nežmoniškai šalta. Nesvarbu, kad tai tiltas, aš šalau, o sniegas stipriai supūliavo tarp dangaus ir žemės.

- tu užėmei mano vietą! Dink iš čia!- šūkteli už pakampės lendantis agresyvaus amžiaus vyriškis.

Kaip reikiant išsigandau, tad atsistojus nieko nelaukiau ir pradėjau bėgti.

Gatvės siauros ir tamsios, jautiesi tarsi bėgtum nesavoje žemėje - kitur, aukštai pakilęs ir taip stipriai išsigandęs.

Sniegas iš dangaus niekaip nenustojo byrėti.

Naktį, niekas nebeatrodė gražu, stebuklinga.

- Brey!- sustoju, tokia išsigandusi, kaip niekad. Girdžiu savo vardą, kito žingsnius ir net plakančią savo širdį.

- Brey, sumautai sustok!- šūkauja, kažkas už nugaros.

- Brey,- mane sugauna. Išsigandus esu kaip reikiant - kojos dreba kaip reikiat, svarstau, kaip jos dar įveikia išlaikyti mane.

- čia aš.- sako jis. Pažvelgiu.

Vaikinas nuo laiptų.

- ko tau reikia iš manęs?- klausiu.

- tu baigi sušalti. Pranešė pūgą. O tu neturi kur dėtis.- sako, paleisdamas mane ir nemaloniai pasikasydamas kaklą.

- tai kodėl tu dėl manęs galvoji? Kodėl mokyklos karalius suka galvą dėl jo valdžią pagrobti,- rankos ore suskėsčioja nematomas kabutes,- norinčios merginos?- klausiu. Jis tyli.

- nes aš nesu toks bejausmis.

- ar tikrai? Juk pats sakei, kad esi nenormalus!- šaukiu. O sniegas tik smarkaująs, norėdamas galbūt palaidoti miestą.

- Brey, užtilk.- sako jis.- einam.- paima už rankos ir pradeda vestis.

- niekur aš neisiu.- sakau, bandydama išsivaduoti nuo jo.

- nori mirtinai sušalti?- sušunka jis.- gerai. Man tas pats. Pabandau tau padėti, o tu dar spyriojiesi. Kaip tik nori. Antrą kartą tavęs nebeieškosiu.- taręs vos keletu žodžių, jis nusisuka ir nueina, tarsi vėl manęs nė nepažinotų.

- gerai.- atsidūstu ir pasiveju jį.

- tu sutinki?- jis klausia, besidairydamas ir bežvelgdamas į visas puses.

- taip.- sakau. Jaučiu liūdesį ir šaltį.

Kai atėjau į vietą, kur vaikinas nuo laiptų, mane atvedė, nežinojau, kad jis turi naktinį gyvenimą.

Jis buvo žiaurus. Bet būdamas, kad ir koks siaubingas, jis pasakė, kad esu miela.

- ir nori pasakyti, kad tu lenktyniauji?- prunkštelėju.

- kas tau nepatinka?- sako jis, net nežiūrėdamas į tą pusią kurioje einu aš.

- maniau, kad esi aukščiau visko. Galvojau, turi tiesiog tamsią sielą. Dabar atrodo, kad tu jos neturi iš vis.- sakau.

Pyktis.

Agresija.

Ir vėl tas nejauki maišalynė, kai tokie panašūs dalykai tampa tokiais skirtingais ir taip stipriai gadinančiais gyvenimą.

- o ką gali pasakyti apie save? Kas esi apart narkomanės? Kas būsi po to? Juk tu žinai, kad vis dar tam esi priklausoma, svaiginančiam kvapui, juk niekad nepasikeisi. Tu juk jau nebegali.- sako jis, o visą laiko, kol tarė žodžius žiūrėjo taip giliai man į akis, kad supratau, kad viskas ką jis pasakė yra tiesa.

Tada aš lėtai nusisukau ir nuėjau, taip tarsi visa ateitis dar nebūtu dingusi vos per keletą minučių.

(a.ž.) labai lauksiu jūsų nuomonių ir vote. :)