Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Penki.

Kodėl aš gulėjau kažkokioje palatoje - nežinojau. Tiesiog sunkiai bandžiau persiversti ant kito šono ir po dar kelių bandymų, pavyko.

- nejudėk.- išgirdus tokį piktą balsą, kad net išsigąstu.- sakiau, nejudėk.- piktas balsas girdisi vis, kai vėl pabandau pajudėti.

- kas jūs?- klausiu. Jaučiu skausmą, kuris nenoriai bado mane iš vidaus. Jaučiu lyg norėčiau vemti, bet negaliu.

- policijos pareigūnas Douglas Margts.- griežtas balsas nė trupučio neatslūgsta.

- kodėl jūs čia? Kodėl aš čia?

- Brey, tau buvo duotas šansas, nebegrįžti.- sako jis, tarsi mane permatytų kiaurai.

Bet tikrai.. aš nevartojau!

O galbūt vartojau.

Neprisimenu.

- ar vartojai?- klausia.

- ne.- suburbu.- mane pakišo. Manau. Jūs žinok, kad prieš tris dienas mane tyrė. Aš buvau juk švari!- šūkteliu iš apmaudo.

- kas tave norėjo pakišti?- klausia.

- mergaitė. Iš mokyklos. Alisa. Ji kažkam yra skolinga už mane, kai tada mane suėmė.

- iš kur tu gali žinoti?

- man ji grąsino,- sakau. Jaučiuosi didžiulė skundikė.

- kaip?

- tai ką padarė sakau.- pareigūnas linkteli.- arba turėjau jei, kaip nors gauti seselės raktą nuo vaistų spintelės.

- gerai. Poryt grįši į mokyklą. Mes apklausime Alisą.- sako besistodamas policininkas. Po kelių akimirkų tamsią palatą, palieka dar tamsesnis pareigūnas.

- tu ir vėl buvai dingus.- sako jis, jo rankose, kaip visad smilksta suktinė. Kvapas vis dar toks pat, kokį prisimenu kadaise, kai tai buvo man galima.

- ar aš turiu kiekvieną kartą ateiti čia?- klausiu. Nejaučiu, kaip pasidarau pikta. Pikta ant jo, mokyklos, viso pasaulio. Prieš ateinant į trečia pamoką, man trenkė vaikinas iš kitos klasės.

Skaudėjo.

- taip.- sako jis. Balsas, tvirtas it plienas, braukiantis per stiklą, skleidžią siaubingą, bet savimi pasitikintį balsą.

Jo balsas buvo tik tvirtas, bet ne negražus.

- kodėl?- sakau. Noriu sprukti, nelaukus atsakymo, bet jis stveria mano ranką, stodamasis pats. Tuomet lipa laiptais žemyn.

Nežinau, kur ir kodėl. Niekad nemačiau jo mokykloje, einančio tarp paauglių minios, grasia šypsena žvelgdamas į kitus.

Jei ne mano vieta, nebūčiau jo ir pamačius, tarp didžiulės mokyklos ir jos kvailų, pagiežingų mokinių.

Mes išeinam į automobilių aikštelę. Jis sustoja, priverta stoti ir aš.

- nori išgyventi čia, mergyt?- grėsmingas balsas šiaušia savigarbą.

- tapk nepaliečiama. Priverks bijoti juos. Nebebijok jų.

- apie ką tu kalbi?- piktai klausiu. O jo atgarsis ir aidas maišosi su šaltu vėju.

- kodėl tu turi mėlynę? Esu girdėjęs apie mergaitę, iš kurios mėgsta šaipytis.- kužda jis man į ausį. Mokyklos aikštelėje, vos keli automobiliai. Pagrinde čia vien, motociklai.

- na normalūs gina.- sarkazmas išsilieja, netikėtai, kaip kraujas kritus nuo dviračio ir nusibrozdinus kelią.

- kas sakė, kad aš normalus?- jo akys nežada, gražaus pokalbio apie gyvenimą ir jo prasmę.

Sarkazmas ir pyktis nėra geras mišinys.

Reiks kada atskirti.

- žinau,- šnibždu.- normalios galbūt, tavęs nekęstų, bet nenustotų galvoti apie tave. Aš nesu normali. Tu taip pat. Tai kodėl, manai, kad turėčiau, klausyti tavo pamokų?- šaukiu.

Pyktis.

Agresija.

Tai niekis.

Jis trukteli pečiais, nusisuka ir eina, tarsi manęs nepažinotų.

Tarsi gyvenime nėra kalbėjęs su žliumbiančia keistuole, mokyklos aikštelėje.

Vakare grįžus, ir besėdėdama ant nutrintos kedės, Becky namuose, suvokiu jo žodžius.

Trenkiu sau taip stipriai, kad liktų mėlynė, ant dešinės kojos.

Nenormalus, šiaip sau nesakė, kad reikia bijoti skriaudikų.

Jis pasakė, kad jis, būdamas nenormalus, mato mano baimę, bet tuo pačiu įžvelgia, kad galėčiau pasikeisti.

Kvailys, nežino, kad man pasikeisti laiko nebėra.