Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Šešiolika.

Žvilgtelėjau į nieko nesakančius mokinių veidus.

Norėjau bėgti, bet visos durys, buvo užremtos. Todėl stovėjau, bandžiau atrodyti, kad nebijau. Nors išties aš bijojau kaip niekad. Šalia manęs stovėjo vaikinas nuo laiptų, žvalgėsi, atrodo bandė suprasti, kas dedasi.

- pinigus, Brey.

Žiūrėjau į tolyje skęstančią visuomenę, kuriai nerūpėjo. Visi net nebandė kištis, o mokyklos karaliai - direktorius, su pulku pavaduotojų ir šuniškų mokytojų, atrodo lyg šiandien būtų buvęs savaitgalis, ir mokiniai šiaip atėjo į mokyklą, nes jiems mokykla patinka.

- kiek ji skolinga?- išgirstu tariamus žodžius. Noriu sakyti, kad aš nesu skolinga, bet mane aplenkia, ir ranka uždengia balsą.

- daug.

- man reikia skaičiaus.- jei nebūčiau žinojus, nebūčiau nė pagalvojus, kad tai kalba vienas ir vienintelis vaikinas nuo draudžiamų laiptų zonos.

- tu nesi skolų gražintojas. Nesikišk.

- o ar jums rūpi, kas jums turėtų gražinti skolą?

- šiandien penktą, autobusų stoties septintame išvažiavime.

- būsim.- eidamas tiesiai, trenkiasi pečiais su "skolų ieškotoju", ir nepamesdamas tikslo, kol nuobodžiaujantys mokiniai skirstosi, į kabinetus, kur išsigandę mokytojai tupi pasislėpę po stalais, ir laukia kol ištroškę kraujo, mokiniai, išmoks, atsiskaitys ir padarys, darbus, kad jie galėtų sprukti namo.

- ką tu ruošiesi daryti?- sekdama, lyg pasimetęs šuo einu šalia jo, ir klausiu nespėjus dar suskambti skambučiui.

- gražinsim tavo skolą.

- aš nieko neskolinga.

- jie neatstos.- peržengęs slenkstį, jis uždaro duris, kol nieks nepastebėjo, jis prisėda ant laiptų, iš kuprinės besitraukdamas susuktą ir dar net neuždegtą, bet taip aitriai kvepiančią suktinę.

- už mane nereikia mokėti. Aš kaip nors susitvarkysiu.- prisėdu šalia jo, ir žiūriu kaip išsiveržusi liepsna, nuo vieno mažo paspaudimo, kaitina vieną iš suktinės galų. Kai ši užsidega ir dega pati, žiebtuvėlį, jis įsideda į kišenę ir saugiai, viena ranka užsega užtrauktuką, kol kitoje jau smilksta suktinė, o į orą jau kyla iš jo dūmų kartūs kvapai, švelniai glostantys mano nosį.

- nori?- klausia jis. Ir dabar vėl turiu dvi galimybes pakeisti savo gyvenimą - leisti jam ristis žemyn, lyg vaikui įsibėgėjus bėgti nuo kalno, ar atsispirti ir tapti vienu žodžiu stipresne, pasirodant kad turiu valios, kurios ankščiau niekad nesusigražinsiu.

- ne.- kiek abejodama ir tyliau nei visad ištariu žodžius, kurie pakyla į orą ir įsitaiso palubėje prie apiplyšusio voratinklio, pamiršto voro namų.

- maniau, kad neatsisakysi.- taria jis, žiūrėdamas pro taip senai valytą draudžiamos zonos laiptą.

- aš irgi.- pasižiūriu į langą ir aš. Įmatau saulę, mėlyną dangų, o labiau ištempus kaklą pamanau ir pilkas tako plyteles, kurios kiek apibarstytos rudu smėlio ir druskos mišiniu. Nuskamba skambutis. Vienas. Antras.

Prasideda pamoka, o mes liekam čia, tarsi ruošdamiesivakarui, kuris bus kitoks, pavojingesnis, įdomesnis.

(a.ž.) noriu atsiprašyti, kad taip ilgai nebuvo dalių, tiesiog rašiau naują istoriją, kurią kviečiu paskaityti tai yra "Išmokysiu Skrist". labai lauksiu jūsų nuomonių ir vote, dabar dalys bus daug dažniau. nauja dalis rytoj. :)