Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Dvylika.

- Brey?- sugavęs vaikinas žiūri į mane, lyg nieko nesuprastų, lyg nesuprastų, kad aš esu išsigandus. Pabandau pasimuistyti, manydama, kad šaltos rankos, laikančios mane, paleis. Noriu tarsi kažką sakyti, bet lyg ir nedrįstu, galbūt nenoriu apsikvailinti, dar labiau. Galbūt dar turiu mažyte vilties kruopelytę, kad galbūt policininkas užėmęs penktą vietą, važiavęs septinto numerio vardu, manęs nepamatė.

Žmonės nesiskirstė, jie laukė kažko. Oras vėso.

Supratau, kad sniegas niekam nekliudo. Ir dabar bus tarsi dar vienas raundas - kažkas vėl važiuos, su senais motociklais pritaikytais važiuoti per didžiulį smėlį, o ne svilinti šviesų nublizgintą ledą.

- kur tu eini?- jis šūkteli, kad aš išgirsčiau jo klausimą.

- nepatikėsi.- suburbu.

- sakyk. Nes noriu pažiūrėti dar.- sako jis, ir tarsi nieko nepajutęs jis vedasi mane atgal prie didžiulės pertvaros.

- čia yra policininkas.- sakau. O jis tarsi kiek sustingsta, sustoja, galbūt kiek užsižiūrėdamas į kai kuriuos žmones.

- negali būti.- sako.

- septintas numeris.- sakau.

- nejuokauk. Džošas, nėra policininkas.

- jis kadaise mane apklausė. Jo griežtą veidą sunku būtų su kuo sumaišyti.- kalbu.

- nusišneki.- nepasiduoda, netiki manimi.

- nesvarbu. Aš einu. Nenoriu, kad ir čia mane sugautų. Nenoriu į koloniją.- sakau ir sukuosi.

Motociklai burzgia, stiprus garsas džiugina žiūrovas. Jie šūkauja, ir nemato, kaip iš jų burnų paplūsta keiksmai, palaikymo šūksniai, šiltas oras, šaltoje naktį. Komentatoriaus būdelė, tarsi šokinėja, garsiakalbiai šūkauja dar garsiau. O aš stoviu, tarsi viena, nejausdama, kad būtų kas nors daugiau. Tik policininkas, kuris kitoje atitvarų pusėje stebi mane.

- nusiramink, Brey. Kartais mes visi nusišnekam.

Su lyg jo žodžiais, pro mišką pradėjo sklisti švyturėlių garsas, kuris užtilino visą aikštę ir minią žmonių. Policija atvyko, greičiau nei mergina stovinti prieš aibę motociklininkų spėjo nuleisti vėliavėlę.

Visi pradėjo dairytis, pro kur kam pabėgti, bet tiesa buvo tokia - mes buvom apsupti.

- aš nenusišnekėjau.- sakau. Ir imu bėgti, net nežinodama kur, tiesiog norėjau pasprukti.

- ei, ei,- pagauna mane. Ir aš sustingstu. Nes policininkas žiūrėjo į mane.

- ko?- klausiu.

- net negalvok taip išsisukti, Brey.- sako jis.

- aš nieko nepadariau.- suburbu, ir bandau išsilaisvinti.

- paleisk, merginą.- sako, už nugaros vaikinas nuo laiptų.

- ko tau reik? Juk ji nėra tavo.- juokiasi jis, traukdamas metalu dvokiančius antrankius.

- Džošai, paleisk merginą.- sako jis.

- joks aš tau Džošas.- juokiasi policininkas.- kaip netikras draugas, leidžiu, tau pabėgti. Tu dar nesi taip siaubingai sugadintas, kaip šita Brey. Žodžiai karšti, nudegina rankas, šilta pasidaro kaip niekad. Nebesipriešinu, nes žodžiai, jaučiasi skaudžiau nei tikras peilis.

- ne. Paleisk merginą.- kartoją tą pačią frazę, lyg kitų žodžių nemokėtų, lyg jų daugiau nebūtų.

Policininkui, kuriam atrodo, bereikšmis pokalbis įgrisi, tiesiog sukasi, vesdamas mane jau su surakintomis rankomis.

- tai sakai, vėl vartoji, Brey.

- aš nieko nevartoju!- nuovadoje šūkauju lyg ir dešimtą kartą. Bet manim nieks nepatiki.

- už ko sėdi tu, Džošai?- galiausiai paklausiu aš policininko, nors žinau, kad jo vardas netikras.

- ką turi galvoje?

- na žinai, kas remia tave? Juk mažai žmonių patikėtų, kad toks, žavus ir jaunas, dar nuotykių nepatyręs vaikinas, norėtų dorai dirbti policijoje. Tad kas remia tave? Kas yra už tavosios nugaros?- klausiu, kai aš sėdžiu prirakinta prie stalo, apklausų kambaryje.

Policininkas man už nugaros - jis vaikšto ratais, pats vienas bandydamas žaisti gerąjį ir blogąjį farą. Nepajaučiu, kokiu greičiu, jo rankos palenkia mano galvą, kad ši atsitrenktų į stalą.

Garsas siaubingas, skausmas mažas. Žiūriu į jį pasitenkinimu pilnu žvilgsniu. Netrukus čia įpuola kiti pareigūnai rėkdami ant Džošo, ką jis padarė ir kaip nusižengė įstatymams.

Kai atbėgus sesutė manęs paklausia, ar viskas gerai aš imu ir apsiverkiu dėl geresnio vaizdo man - dėl blogesnės reputacijos pareigūnui.

Juk nepilnametė buvo apklausiama viena, be tėvų, ją sumušė, o tai siaubingas straipsnis net pareigūnui. 

- tau bus mėlynė.- sako seselė, apžiūrėjus.

Kai ryte, visiškai neišsimiegojus nueinu į mokyklą, pastebiu pustuščius koridorius, kadangi dauguma buvo sulaikyti per vakarykštį reidą. Po tiek metų, eitais koridoriais, aš pamatau, kad sienos yra purvinos pilkos spalvos, kad čia kaba kelios nuotraukos merginų, kurios kandidatuoja į mokyklos prezidentus, bet mane išgąsdina tik vienas dalykas. Tiesiai prieš mane, kiek toliau, bet tame pačiame koridoriuje stovėjo, tie trys asmenys, kurie mane įdavė.