Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Dešimt.

- Eime,- ryte jis sušnabžda man prie pat ausies.

- man reik į mokyklą. Mokyklos karaliui, taip pat.- sakau ir nusikloju apklotą.- kodėl tu negyveni su savo tėvais?

- nėra tau reikalo klausti. Aš vis tiek neatsakysiu.

- kaip nori.- stojuosi pasiimdama į rankas abi kuprines.

- palik.- sako jis.- vistiek sugrįši.

- iš kur tu gali žinoti, juk gyvenimas nenuspėjamas.- sakau. Akimirką pasijaučiu tarsi rašyčiau poemą apie gyvenimą, mokyklos suole.- juk mes galime, kad ir susipykti ir tu mane išmesi nespėjus pasiimti mano daiktų.

- neerzink manęs.- sako ir pačiupęs už rankos vedasi per koridorių. Girdžių įvairius garsus bet stengiuosi į juos neįsiklausyti. Kai išeinam į lauką, pūga vis dar vyksta.

Vis sminga, kad net nebesimato tų automobilių. Dabar tai tiesiog sniego kalnai.

- nori ledų?- klausia.

- per pūga, kai visas kelias padengtas ledu?- juokiuosi.- žinoma.

- aš kalbėjau ne apie tai. Juk supranti apie ką aš.- sako jis.

- aš neketinu pradėti vėl vartoti.- suburbu.

- ir kodėl gi? Niekad negalvojai apie svajonių šalį, kurios kurį laiką negali pamatyti?

- o ar tu niekad negalvojai, kad žmonės keičiasi?

- tu nustojai tokia būti, kai pradėjai vartoti.

Kadaise aš turėjau pažadą. Nepravirkti prie žmogaus. Kai kas nors man pasako ką nors baisaus, kai kažkas įžeidžia, įskaudina, sumuša.

Bet tada, vieną sykį pravirkau ir savo pažadą sulaužiau.

Dabar žinojau, jei pravirksiu niekas nepasikeis. Niekas nebepasikeistų, jei prisižadėčiau iš naujo.

- ar niekad nepagalvoji, kad tai ką sakai tuos ledinius ašmenis kuriuos mėtai į žmones, skaudina? Veda į beprotybę? Veda prie blogo?- paklausiu, o jis nusisuka. Nepasijuntu, kad būčiau pasakius kažką blogo.

- pasakyk man tik vieną dalyką.- tariu. Prieinu prie jo ir vėl žiūriu į jo akis.- ar kalbėdamas tai išties sakai tiesą?

- ne.- jis suburba. O man to užtenka, kad bent trumpam užmirščiau vakarykštę tiesą, ką jis sakė. Aš jį apkabinu.

Kartais tas apkabinimas geriau už visą kitą pasaulyje. Galbūt apsikabinimais ir reikėtų spręsti ginčus, pykčius. Galbūt tada ir pasaulis būtų daug gražesnis, netoks netikras, koks yra dabar.

Pajaučiu kaip jis apkabina mane.

Taip stovime ilgai, neatsitraukiu, nei aš nei jis.

- manai, nustos snigti?- klausiu.

- kažkada nustos.- sako jis.

- kada?

- kai būsim pasiruošę.

Ir tai nebuvo tiesiog paprasti mums žodžiai. Tai buvo tekstas su potekste, neištarsi žodžiai, kurie pakibo ore.

Ne viską reikia ištarti žodžiais, ne viską, reikia pajausti, pamatyti, užuosti, išgirsti, kartais tiesiog tereikia žinoti.

Kad viskas bus gerai.