Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Dvidešimt septyni.

- kaip laikaisi?- atsisėdusi ant kėdės, paklausiau jo.

- gerai. Kaip tu?- pažvelgdamas į mane bandė šypsotis, tačiau jaučiau jo tirštą kančią, nerūkius kelias dienas. Jis tarsi bandė laikytis, nieko nebuvo likę jam daugiau, todėl kiek truputi drebėjo jo rankos ir nevalingi jo žingsniai buvo ateinant iki čia.

- gerai. Kada tave išleis?

Kurį laiką jis tylėjo, sunkiai dėliojo žodžius, buvo pavargęs, tarsi nemiegojęs kelias paras.

- klausyk, supranti, aš kiek užsibūsiu.

- kodėl?

- tėvas taip nori. Bando įteigti visiems, kad aš sveikas.

- tai ar neturėtų tavęs išleisti greitai?

- mane paleis, po kelių dienų.

- tau čia ilgai?- nustembu aš, užsižiūriu į susivėlusius jo plaukus, po to į drebančias rankas.

- na tiek, dar nesėdėjau. Dažniausiai išeidavau po kelių valandų.

Akimirką rodėsi tarsi džiaugtųsi savo netikru tėvu, kuris bando ištraukti sūnų. Tikriausiai nė vienas nežino, kad jie vienas kitam - svetimi.

Ant slidžiu plytelių, kuriose buvo kiek užbarstyta druskos ir smėlio, merginos kaukšėjo aukštakulniais, retsykiais rankomis mosikavo orą, tarsi norėdamos pakilti, kas tik paslydusios neapgriūti ir nepasidarytų gėdos, prieš netikras geriausias drauges.

Šalia, tačiau kiek atsiliko nuo jų, ėjo populiaresni vaikinai, žiūrėdami į merginas, galvodami kokia tema čia jas užkalbinus. Visai kitoje pusėje lysdama iš tamsių pakampių ėjau aš, mano striukė buvo įplyšusį, delnai kruvini. Neprisiminiau, kas nutiko. Tačiau iš mano rankų bėgo, mano kraujas. Skaudėjo galvą, kojos drebėjo vos laikė mane ant ledinės žemės.

- Brey, kas tau nutiko?- pasiteiravo seselė atrakindama duris ir įleisdama mane į kambarėlį. Įjungusi šviesą, perbraukė per savo nusivilktą paltą, o tuomet pakabino į spintą ant gelsvos pakabos.

- neprisimenu.- garsiai nekalbėjau, perštėjo gerklę, norėjosi miego.

- ar gerai jautiesi? Kur tiksliai skauda?

- nežinau.- rankos nenustojo drebėti, iš jų vis dar tekėjo kraujas, jis apklodavo net grindis, ilgai džiūdavo.

- ką prisimeni Brey?- drąsinančiai šypsojosi, seselė, iškvietusi policiją, čia jau stovėjo ir direktorius. Visi įtarė, kad aš kažką padariau blogo. Gal, kad net žmogų užmušiau. Tačiau aš negalėjau prisiminti. Aš tikėjau jais. Įtariau, kad padariau kažką blogo.