Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Vienuolika.

- kelias slidus.- girdžiu kaip jis kalba telefonu.- būsiu.- pripažįsta.

- vėl lenktynės?- klausiu jo, kai atsisėdau.

- lenktyniausiu.- pripažįsta.

- kodėl?

- nes man patinka, kai virpa širdis.

- ji nebūtinai turi virpėti tik tada, kai tu važiuoji pavojingu keliu.

- kitų būdų nėra, Brey.

- o ar tu bandei jų ieškoti? Ar tik buvai kaip šuo įsikabinęs į kaulą, ir nežiūrėjai į kitus?- klausiu, balsas be galo ryžtingas, nepasyvus užtikrintas, nebijantis.

- aš bandžiau.- pripažįsta jis.

- tai ar pavyko?

- ne.

- galbūt tiesiog dar nesuradai. Bet tikrai, kada nors surasi.

Jis pasiūlo ir man eiti ten. Aš sutinku, galbūt galvodama, kad kažką pakeisiu, kas per akimirką leistų jam persigalvoti.

- labas!- šūkteli vaikinas, kuris anądien saugojo mane, kad neišeičiau.- nesitiki, kad tu tą pačią merginą vestumeisi kažkur antrą kartą!

Ir vaikinas nuo laiptų, pažiūri į jį, tarsi į nieką. Ir tuomet aš suprantu.

Jis yra priglaudėjąs. Toks kokia buvo Becky.

Jam tereikia žolės. Kai vaikinas įsėda į savo automobilį, aplūžusią, surūdijusią geldą, ir stipriu smūgiu užtrenkęs, dureles, jis sustoja prie kitų keturių automobilių ir suriaumojęs variklis kiek prigensa.

Jo numeris devintas. Mintyse linkiu, kad jam pasisikekt, nesvarbu kelintas atvažiuotų.

- svarbiausia, kad jis nebūtų pirmas.- sako. Šalia stovintis tas pats vaikinas.

- kodėl?

- nes kitaip, jis vistiek nelaimės. Jo neriame jokia gauja.

- nori pasakyti už ekstremalių lenktynių slypi mafija?

- o kaip tu manai?- jis prasmingu žvilgsniu, žvilgteli į mane.

- už ko dar tai slypi?- klausiu.

- už beveik viso miesto. Jie įsipatoginę į geriausias miesto vietas. Beveik kiekvienas priklauso kam nors.

- o jis? Jis kam nors priklauso? Ar tiesiog jo niekas neriame?- klausiu.

- jis niekam nepriklauso. Jis ir vienas laikomas genijumi.

- nori pasakyti jis yra dileris?

- ne.

- tai, kas? Kaip jis gali būti niekas?

- jis nėra niekas. Bet tau turi ir nerūpėti.

- taip. Tu sakai tiesą.- nusisuku ir vėl žvelgiu į devintą numerį, slystantį ledu.

Jį lenkia dar trys automobiliai.

- matai penktą ir pirmą automobilį?- klausia. Linkteliu. Automobiliai išpiešti originaliu grafičiu, o jie varžosi lyg ir tarpusavį, tarsi užmiršę, kad už nugarų važiuoja dar trys automobiliai.

- Pirmas ir penktas numeris yra remiami. Todėl jie ir varžos. Dėl kitų jie nesibaimina. Nes jei jie pradėtų pirmauti, nutikt, kas buvo anądien.

- o.- tai viskas ką aš galiu pasakyti. Išsigąstu dėl vaikino nuo laiptų.

Ar jis žino šias taisykles?

Devintas numeris nelaimi. Jis neužima nei pirmos nei antros vietos. Jis laimi trečią vietą - atsargus ėjimas, jei nenori laimėti.

Pirmą vietą laimi penktas automobilis. O antrą - pirmas. Jie piktai paspaudžia vienas kitam rankas ir atsiima kiekvienas savo prizus.

Vaikinas nuo laiptų, prieina prie mūsų, bet nepažvelgia nei į mane, nei į savo draugą. Tuomet pažiūrėjus į vieną iš dalyvių - penktos vietos nugalėtoją, suprantu, kad aš jį pažystų. Minioje pamatęs mane, jis taip pat mane atpažįsta. Ir aš išsigąstu.

Tai buvo policininkas, kuris kadaise apklausė mane, kai mane bandė pakišti.

Jo akys stebėjo mane. Nežinojau ką daryti, tad geriausias dalykas suktis iš bėdos - pabėgti.

Negalvodama kažko blogo nusisukau ir pradėjau bėgti, maišytis piktiems paaugliams po kojomis, trankytis tai į vienus žmones, tai į kitus.

O tuomet mane sugavo.