Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Devyni.

- ir kur tu dabar eisi?- jis juokiasi man už nugaros. Aš tyliu.

- galbūt einu, ten iš kur aš jau nebegrįšiu.- sakau, ir trumpam atsisuku.- aš juk sakiau, kad visi jūs vienodi, sužinot mano vardą, ir manot, kad žinot, visą istoriją.- sakau.

- aš ir nenoriu žinoti, tavo istorijos. - biče, važiuosi?

- aišku, kodėl manai atėjau?- klausiu.

- na gal, maniau, kad merginą atsivedei.- sako.

- ne. Šiandien pūga. Pats metas lenktynėms,- jis kalba, taip nerūpestingai, o žodžiai išėję iš jo burnos, rodos netikri.

- tu toks apgailėtinas,- sakau ir vėl sukuosi eiti.

Jis manęs nesiveja. Nešaukia, palauk, nesustabdo. Nes aš sulaužiau mini pažadą. Aš išėjau. Manęs daugiau nebeieškos.

- palauk.- mane stabdo ranka ant peties ir nebeleidžia man eiti kur nors toliau. Tai ne vaikinas nuo laiptų. Tai kitas. Juodų plaukų, vaikinukas žvelgia į mane.- jis išėjo į lenktynes, tad kuris laikas čia pastovėsi su manimi.

- nenoriu. Aš eisiu jau.- sakau.

- mergyt, manęs neapgausi. Jei jis liepė tave saugoti, vadinasi aš tave ir saugosiu tol kol pats jis tavęs nepasiims.

- paleisk!- sušunku.

- nea. O dabar stebėk lenktynes.- sako.

Matau, kaip jie užveda variklius, automobiliai, seni, kai kurie apdaužyti, bet vis dar važiuojantys. Kai mergina pakėlusi ranką ją nuleidžia visi prašvilpia slidžiu keliu taip greitai, kad netekę žado žmonės, ne taip greitai sugaudo juos vėl į žvilgsnį. Ant posūki automobilių padangos slysta, cypia, kelios išvažiuoja iš trasos.

Pūga tik smarkaujasi. Nežiūri, nekreipia dėmesio, kad štai čia, penki automobiliai, su penkiais vaikinais, gali bet kuriuo metu..

Ir tai nutinka. Vienas automobilis užgensa. Iš jo išlipa vairuotojas, žvalgos į visas puses. O tuomet išlipęs vairuotojas nugriūna.

Kitas automobilis besivejantis sustojusį automobilį, vos neatsitrenkia.

Vaikinas nuo laiptų nelaimi. Bet puikiai apvažiuoja tuos penkis ratus, didelėje slidžioje trasoje.

Jis trečias.

Nekreipdamas dėmesio jis, eina link nugriuvusio vairuotojo.

- aš turiu eiti.- sako šalia manęs stovintis vaikinas.- būk gera, nedink.- jis sako. Ir aš nedingstu. Seku jį iš paskos. Tik todėl, kad jis tas pirmas vaikinas, kuris pasitikėjo manimi po to.

- kaip jis?- klausia priėjęs vaikinas.

- išgyvens.

- ir vėl tai kartojąs?- klausia.

- taip. Juk jis pirmavo.- balsas piktas, bet ir pasimetęs.

- kaip ir kiti anąsyk.

- taip..

- aš nugabensiu jį į ligoninę. Tu pasirūpink savo mergina.- juokiasi draugas, bet vaikinas nuo laiptų, taip ir išlieka rimtas.

- žinok kasa nors tu manim didžiuosiesi,- kalba vaikinas, kai kitą juodaplaukį paliekam prie nukritusiojo.

- jei būtum svarbus man, aš jau didžiuojuosi tavimi.

- kodėl?

- nes tu išlikai gyvas.- nusišypsau.