Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Dvidešimt keturi.

Akimirką jo akys žiūrėjo į mane, tarsi būtume geriausi draugai, kitą akimirką, tarp virš galvos skambančio skambučio ir užsitrenkiančių klasės durų, kitą jau prirėmė prie spintelių, tarsi didžiausią priešą.

- niekada nesakyk, kad gyvenimas bevertis.- prirėmęs prie spintelių, tarė tyliai, lėtai, tarsi būtų užmiršęs, kad pamoka jau prasidėjo.

- aš nesakau, kad gyvenimas. Sakau, kad būtent aš.- nepasidaviau aš, stumdama jį kuo tolyn.

- negali sakyti. Visų gyvenimai svarbūs, visi vertingi.

- ne.- neigiu aš, pasiimu ant žemės nukritusią kuprinę. Akimirką jis dar žiūri į mane, kaip pradedu eiti, į klasę, per ištuštėjusios koridorius, kur kabojo nukabinti paveikslai, nes kažkas išsinorėjo juos išsinešti į namus.

- tu negali.- tarė jis, sulaikydamas už rankas, atsukdamas į save.

- negaliu? Negaliu imti ir vėl tapti normalia, negaliu tapti kažkuo geresniu, neturiu teisės kibti prie kitų, tačiau turiu visišką teisę ir galiu pasakyti, kad mano gyvenimas ir aš beverčiai.

- ne.- garsiau tarė, skambėjo aidu jo balsas.

- jei negaliu to aš, kodėl tuomet tu paverti savo gyvenimą beverčiu?

- aš nedarau.

- tu jauti džiaugsmą, kai cypia padangos, girgždančiu ledu. Tau tai patinka. Tu ruošiesi mirti dėl pergalės.

- o ar tau rūpi?- akimirką, žiūrėjo su panieka, jos tiesiog švietė, jo akys buvo tarsi žmogaus pasiryžusio padaryti bet ką.

- neaukok gyvybės.- trumpai tariu. Tačiau jis neleidžia išeiti.

- Brey, tai kas kita.

- tikrai, kas kita?- atsisuku į jį, imu šaukti.- tu žadi paaukoti vienai sekundei savo gyvenimą, žadi žūti nors tave prisimins vos kelias akimirkas! Tu nelaimėsi. Nes pralaimėsi gyvenimą!- šaukiu. Nerūpi, kad čia tuoj bus pasipiktinę mokytojai ir smalsūs mokiniai,- tu man bandai pasakyti, kad bijai gyventi, nors manai, kad gyveni.- aš nurimstu, imu bėgti, kuo greičiau iš mokyklos, neberūpi pamokos, neberūpi niekas.

- aš nebijau.- vejasi jis mane.

- tuomet gyvenk.- atšaukiu jam, nenustodama šokinėti per ištižusį sniegą, prabėgu po lemputėmis apkarstytus namus, dar kažkur tyloj girdžiu mokyklos griausmingą skambutį, tarsi bandant mane prisikviesti.

Jaučiu mažyti skausmą. Man lyg ir buvo uždrausta bėgioti kelias dienas.

Bet kam rūpi? Įrodykim pasauliui, kad save žudydami mes drįstame gyventi!