Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Septyni.

-vos pabėgom!- sako jis, kai nuleidžia mane ant žemės.

Apsidairau.

Jasmine kvartalas.

Didžiausia kontrabanda plyti čia. Ji valdo visus, parduodama miltelius, ginklus.

- um..- sakau, o viena basa koja, šąla, vandeniniame sniege. Batas nukrito, kai mes bėgome nuo piktos kūno kultūros mokytojos.

- nesijaudink. Pabėgsim ir iš čia,- nusijuokia jis.

Jis nežinojo, kad aš nenorėjau iš čia pabėgti.

Aš norėjau pasilikti.

- eime!- taria, ir drąsiai keliauja po pavojingą kvartalą.

- kur tavo batas?- juokiasi jis.

- pamečiau,- sakau. Jis pritupia ir leidžia ant jo nugaros užlipti man.

- kitą sykį pasakyk man. Nenoriu, kad peršaltum.- sako jis.

Ant jo nugaros jaučiuosi baisiai aukšta.

- realiai pabėgimą iš mokyklos planavau ne tokį.- sako. Šypsausi užsimerkusi dangui, leidžiu snaigėm kristi ir ištirpti ant mano veido.

- o ką planavai?

- nieko. Galbūt kokį pasivaikščiojimą,- juokiasi jis. Apkabinu jį stipriau, kai pamatau vieną iš Jasmine apsauginių einančių gatve.

Kadaise tai iš jo aš gaudavau, naują dozę.

- nebijok, apginsiu,- sako jis, jai pajaučia, kad galbūt aš išsigąstu. Aš nebijojau Jasmine apsauginio. Aš bijojau, kad jis mane pažins.

- galbūt nori karštos arbatos?- klausia, kai dingstam iš Jasmine kvartalo, ir prieinam kavinukę.

- ne.- purtau galvą it išsigandusi, lyg pamačius vaiduoklį.

- tuomet grįžkim į mokyklą. Ir taip manau, mus jau paskundė, Brekeg direktoriui. Mums nemažai, klius atsėdėti po pamokų.

- nesėdėsiu.- sakau. Svajingai vėl užsižiūriu į besninganti dangų.

- jei lieps ir būsi,- juokiasi.

- pasakysiu, kad mane pagrobei.

- pasakysiu, kad meluoji.

- tavim nieks nepatikėtų.- juokiuosi, o mes įeinam pro mokyklos duris, ir visas mokyklos uždaras gyvenimas sustoja. Nes pasirodžiau aš. Bet jie nežiūrėjo į mane.

Jie žiūrėjo į jį.

Jis nebesijuokė, nebesišypsojo. Niekaip negalėjau suprasti kaip jam pavyko. Kad per akimirką prarado visus žmogiškus jausmus.

- narkomanė ir mokyklos karalius.. geras derinys.- juokiasi, kai jis vis nepaleisdamas mane nešėsi.

Norėjau nuo jo pasitraukti. Aš išsigandau jo, jų. Išsigandau visų, nebenorėjau, nieko, kaip tik susileisti dozę hero, kad mane pagautų, kad uždarytų, kad tik nebereikėtų būti šioje pūvančių sielų pastate.

- kodėl jie sakė, kad tu narkomanė?- jis klausė.

- nežinau.- sakau. Nežiūriu į jo akis. Žiūriu į basas kojas, žiūriu į šąlančias rankas ir šaltus laiptus.

-Brey?- jis klausia, aš linkteliu.

Vienas žodis, vienas vardas ir visi mano esą žinantys mano pasaulį, pasąmone, norus ir svajones.

- sumauta Brey, tu esi!- šūkteli jis.- kaip aš galėjau tavęs neatpažinti.

- o ar turėjai?- klausiu.

- mano tėvas tave buvo perspėjęs apie mane. Man nereikia karalienės, kai mokykloje yra karalius.- sako, jis piktas.

Ir agresyvus.

O man liūdna.

- žinai, maniau, kad tu nors kiek kitoks,- šypteliu, išgirstu kaip suskamba skambutis į paskutiniąją pamoką.- bet sužinojai mano vardą ir tapai kaip visi esantys. Visi tie kurie mano, kad žino mano istoriją.- sakau ir stojuosi. Griebiu nuo ryto paliktą kuprinę ir išdidžiai, lyg niekur nieko, basa išeinu iš draudžiamos zonos.

- Brey, palauk.- šūkteli.