Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Trisdešimt septyni.

- sninga.- švelniai tariau, užversdama galvą aukštyn.- pažvelk, sninga!- ėmiau šaukti, kažkodėl laimė dėl to, kad iš dangaus byrėjo baltos snaigės, mane taip džiugino.

Aš vis dar buvau apsikabinusi, vaikiną nuo laiptų, kuris kadaise manęs klausė, kodėl esu neleistinoje riboje, nors pats sėdėjo ir rankose, smilko suktinė, gaivaus kvapo.

- sninga.- jis linktelėjo, kiek nusišypsodamas ir žiūrėdamas į mano akis. Jo rudose akyse, tokiose tamsiose, kur buvo tokia ramybė, galėjau suprasti ir jo džiaugsmą šventėms ar visokiems dalykams, kuriuos jaučia žmonės. Negalėjau to suprasti, bet maniau, kad galbūt kai kada, jis privers mane, jis pagaliau padės suprasti švenčių prasmę. Tą versmių gelmę, dėl kurios taip skubotai sukasi pasaulis.

- dėl tavęs aš atsisakiau, jau vieno dalyko.- besišypsodamas jis pakėlė ranką pridėjo ją prie mano skruosto. Jo rankos buvo šaltos, tačiau jos mane kiek šildė ir gal tai buvo vienas tų šalutinių poveikių, buvusiems mano mėgstamiems dalykams.

- dabar tu prašai, kad atsisakyčiau man svarbaus dalyko?

- taip.- nepasidaviau, linksėjau galva, jutau kaip į plaukus sminga snaigės ir ima braidyti po mano plaukus. Negalėjau leisti jam dar sykį būti traukiamu iš apvirtusio automobiliu, negalėjau daugiau sau leisti žiūrėti į skausmingai atrodantį vaikiną ir manyti, kad jis negyvas. Negalėjau.

- tai mūsų debesys upėje.- sušnabždu aš jam.- mes taip įkritę į ją, tačiau kartais visi išsikapstome iš jos, pakylam į viršų, nors kitiems ir atrodo, kad taip ir liekame savoje upėje. Nes tai mūsų debesys upėje.

- ar tu nori pasakyti tai..?- Kiek patylėdamas jis ėmė bučiuoti mano lūpas. Ranką taip ir laikydamas prie skruosto, kitą aplink mano liemenį.

- taip. Mes galime bandyti iš jos lipti kartu. Galime turėti savo debesis upėje.- šnabždėjau jam. Jis vėl šypsojosi.

Bet aš žinojau, kad atsiras tūkstančiai kliūčių įveikti visą tai. Lygiai taip kaip debesims trukdo vėjas, kilti į viršų, lygiai taip saulė, bandanti juos išvaikyti iš dangaus.

Tačiau jie juk kartais kaba danguje. Galbūt tai įrodo, kad ir mes tai galime.

(a.ž.) dėkoju, kad skaitot! :) Kviečiu paskaityti mano istoriją - Hands Up.