Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Penkiolika.

- Brey,- kreipiasi į mane pareigūnas, atkišu savas rankas, o kraujas iš lūpos nepaliaujamai bėga, jaučiu kraujo skonį burnoje, o šalti metalai, nusvirina rankas. Žvilgteliu į vaikiną, kuriam taip pat kabina antrankius, policininkas ranka palenkia juodaplaukio galvą ir įsodiną į automobilį. Žiūriu kaip vienas automobilis nuvažiuoja, o tuomet ir mane, palenkusia galva, įsodina į mirguliuojančių švyturėlių automobilį.

Taip bežiūrėdama į besisukantį pasaulį, aš vėl galvojau, kaip susimoviau. Taip ir vėl, nebaigsiu mokyklos, taip ir vėl būsiu kaltinama tų visų žmonių.

Šįkart nebeišsisuksiu. Daugiau niekada nebebūsiu tik buvus narkomanė, dabar jau būsiu sėdėjus.

Supratau, kad padariau klaidą, kai grįžau į mokyklą, norėdama nebyliai tylai išsipasakoti. Norėjau, būti tik viena iš daugelio žmonių, kurie yra paprasti, bet viskas ką gavau, tai tą pačią nesąmonę kurią jau turėjau.

Kai mane ir jį įgrūdo į tą pačią kamerą. Mano rankos trynėsi į šlykščius metalu kvepiančius antrankius, o jis sėdėjo, lyg štai dabar būtume kokioje jaukioje ir mažai žmonių matytoje kavinukėje.

- štai koks tas gyvenimas.- burbteliu.

- ne gyvenimas toks. Gyvenimas gražiausias dalykas, koks gali būti. Tik mes patys jį sumauname.

Ir tuomet suprantu, kad jis visiškai teisus. Jei ne mano norėjimas paragauti žolės pirmą kartą, aš dabar dar gyvenčiau su tėvais, turėčiau draugus, galiausiai nereikėtų man sėdėti dabar šioj kameroje su vaikinu, kuris turi proto, nors dažniausiai jo nenaudoja.

- tuomet gyvenimas ironija.

- taip. Ironijos pilna visur.- nusijuokia jis.

- kai išeisim iš čia, primink, kad parodyčiau, snieguotą antklodę.- nusijuokia jis.

-kas tai?- klausiu nesuprasdama.

- pamatysi.

Kitą rytą mus paleidžia, neatidus policininkas su rožine spurga.

Jei vieną dieną, kas pasakytų, kad geriau mylėti nei gyventi, aš pasakyčiau, kad už viska svarbiau, ar tu esi laimingas. Nes laimingų žmonių būna visokių: vieni gali matyti kitų gyvenimą ir džiaugtis, vieni bus laimingi mylėdami, kiti bus laimingi gyvendami. Kiekvienas pasirenkam mažą keliuką iš milijono ir einame, tol kol pasijuntame laimingi.

Netikėtai į mane vaikinas nuo laiptų mesteli limpančio sniego gniūžtę.

- ką tu darai?- klausiu jo.

- rodau snieguotą antklodę.- nusijuokia jis, vėl sulipdęs baltą rutuliuką ir mesdamas į mane. Netrukus neatsilikau ir aš, mestelėjau į jį rutuliuką.

Taip šlapi prasižaidžiam iki mokyklos durų ir šlapi įžengiam į vidų.

Visas čia buvęs džiaugsmas dingo. Nes aš išvydau Alisą, o už jos stovinčius juos.

Žmonės, kurie mane įgrūdo.

Taip netikėtai, į mokyklą įžengė dar ir policininkas Džošas, prisidengęs netikru vardu ir tuo labiau profesija.

(a.ž.) Dėkoju, kad skaitot, labai lauksiu jūsų nuomonių ir žinoma Vote!