Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Du.

- ir tu vėl čia,- sako vaikinukas, kai kitą dieną prie laiptų pamatau, jį.

Mano vietoje, kuri kadaise man atstojo geriausią draugę, ant kurios kadaise paragavau hero.

- um.. taip,- šypsausi, o jis abejingai žvilgteli į mane.

- ir kodėl gi?- klausia vėl. Ilgai galvoju, ką atsakyti. Negaliu pasakyti, kad kadaise tai buvo mano vieta.

- na kelisyk čia buvau tik aš viena. Man patiko jausti tylą mokykloje.- sakau. Melas kartus, sutryptas ir girgždantis tarp dantų.

- ir kodėl tau patinka tyla?- klausia jis. Suktinukė kvepia savitu kvapu.

Jis tarsi gardus kvapas, šaltą rytą, kai ant stalo garuoja karšta kakava.

- nežinau.- sakau, besėsdama.- vakar nebūčiau atsisėdus, jei nebūtum liepęs.- sakau. Nežinau kodėl kalbu. Jis man nepatinka. Atrodo piktas ir nepatenkintas viskuo, kas vyksta aplink jį.

- kodėl prisėdai šiandien?- klausia.

- vakar tu tylėjai. Įrodei, kad tyla niekur nedingsta, jei esi tu.- šypsausi, o šąlančias rankas trinu vieną į kitą.

Jis šypsosi, bežiūrėdamas į langą, tiesiai prieš mus.

Nežinau ar tai mano žodžiai leido jam kelioms akimirkoms nusišypsoti.

Galbūt vieną dieną jis net nusijuoks iš mano pokšto.

Jei mes dar kada nors susitiksime.

- eisi ar pasiliksi?- klausia jis. Net neketindamas kažkur pats eiti.

- liksiu.- sakau, maloniai tylai pasakoju apie vakarykštį vakarą, kai miegojau kažkokios pažįstamos namuose. Kai sužinojo mano tėvai, kad esu priklausoma, o negana to mane sučiupo, vietoj to, kad padėtų man, jie nusprendė išvykti pailsėti prie saulėtos jūros krantų. Ir nesugrįžti dar kol nesueis aštuoniolika, kad tuomet teisėtai galėtų išspirti mane iš namų.

- tu miela, kai šypsaisi. Tuomet matosi duobutės skruostuose,- kai tyloje praleidom nedaug laiko, jis nutraukė, ir pasakė gražius žodžius, net nepažvelgdamas į mane.

- ačiū,- sakau ir vėl nutylu. O tuomet, kai pritrunku žodžių, tylai iš kuprinės išsitraukiu lankelį su katytės ausimis. Užsidedu lankelį, ir pažiūriu į jį.

Jis nežiūri į mane. Tiesiog spokso, kaip rankose smilksta nesurūkyta suktinukė.

Dūmai svaiginantis, kvapų upėje malonu.

- ei!- sakau. Jis žvilgteli į mane, o tada nusišypso.

Kai jau žadu nusiimti, jis vėl nežiūrėdamas pasako, kad nenusiimčiau.

Kai nuskamba skambutis po pamokos, praleistos ant a arinio išėjimo laiptų, jis atsistoja ir pagriebęs kuprinę išeina, numesdamas nuorūką kažkur toli. O aš lieku sėdėti. Ir žvelgti į savo nunešiotus, rudus, suvarstomus batus.

Nenoriu eiti, bet jei praleisiu kūno kultūrą, mane tikrins. O tai reiškia, daugybę tyrimų, kad galbūt sugrįžtu į senąją Brey. Negaliu leisti tam pasikartoti.

- Brey!- šūkteli mokytoja, kai ateinu į pamoką.- neišsidirbinėk ir nusiimk tą daiktą nuo galvos,- susigėdusi griebiu už lankelio ir nusiėmus grūdu į kuprinę. Išgirstu traškesį ir suprantu, kad lankelis perlūžta. Bėgu persirengti rūbų. O tuomet kai ateinu prie mokytojos, ši pasako, kad apibėgčiau vienuoliką ratų mokyklos salėje. Abejingai pažiūriu mokytoją, suprasdama, kad mes abi žinom, kad aš to nebegaliu.

Iš buvusios geriausios mokyklos bėgikės neliko nieko.

6aWj5