Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Trisdešimt aštuoni.

- iš kur žinai, kad jis mano tėvas?- Zayn, atsisukdamas į mane, kai sėdėjo draudžiamoje zonoje, tikriausiai svarstydamas, kaip dabar būtų gerai surūkyti suktinę, teiravosi.

- jis prasitarė. Galbūt supratus tai pasakiau pirmoji, o vėliau jis nieko neslėpė.

- galbūt dėl to mes grįžom į šį miestą. Tikriausiai visiškai ne dėl to, kad mamos vyras norėjo tapti direktoriumi.

Nuskambėjo skambutis ir sunkiai pakėlusi kuprinę, užsidėjau ją per petį, suprasdama, kad turėsiu eiti į pamoką nes dabar prasidės kūno kultūra kurią buvę narkomanai kažkodėl privalo daryti. Nežinau jų visų įsitikinimų apie visus tuos buvusius narkomanus, niekas nebando suprasti jų pasąmonės, nes visiems visada atrodys, kad buvę narkomanai, net tie kurie į gyvenimą kabinasi visais įmanomais būdais, negali pasikeisti.

- tik nesakyk jam, kad aš tai pasakiau, gerai?- sėsdama šalia grįžus po pamokos, priglaudžiau galvą prie jo pečio, tačiau greitai atitraukiau, kai ranka jis apsikabino mane per pečius. Ir pirmą kartą po tiek laiko, po tiek "galbūt", "o jei" ir "tikriausiai" kai svarstydavau, kas būtų nutikę, jei tą kartą manęs nebūtų pagavę, kartais nebūtų įkišę ten būtų leidę pasilaikyti savas keistas matomas spalvas, prabėgant mintimis apie tamsų ir niūrų pasaulį, jei būčiau toliau rijusi tabletes, ar būčiau dabar čia, ar man rūpėtų suvokti, kad aš esu lyg mažas debesis paskendęs upėje, bandantis kabintis, išdžiovinti savo cukruotą vatos debesėlį ir pakilti ir siekti kažko.

- visad atrodo, kad debesys, kaip cukraus vata. Skani, minkšta ir ant jos būtų labai patogu numigti.

- norėtum miegoti ant debesų?- jo juokas pasklinda draudžiamoje zonoje, sužadindama pažadą jį kada nors prajuokinti. Tarsi tik dabar tai padariau, pasidarė akimirką tikroviška, bet juk mes debesys ir mes skausmingai įkritę į upę.

- taip,- nusišypsodama jam linktelėjau, bandydama visam laikui prisiminti šią akimirką. Ji buvo pati paprasčiausia iš visų aplinkinių, galbūt dėl to man ji ir virto pati gražiausia.

- aš tau neleisiu niekad miegoti ant debesų.- besijuokdamas, atsisuka pažiūrėdamas į mane.

Ir man šią akimirką nebereikėjo jokios tylos, kuri visą laiką mane saugojo, nebereikėjo aplink daugiau nieko, kas dabar nebūtų šalia manęs.

- kodėl?- nuleisdama akis į žemę pasiteirauju jo.

- nes tuomet aš tave prarasčiau.- sušnabždėdamas, jis kalbėjo taip įsitikinusiai.- nes ant debesų neįmanoma miegoti. Todėl tu ir nukristum.

Žinojau, kad debesys, tai ne tik danguje plaukiojantys balti apskritimai. Šioje vidurinėje, tarp piktų mokinių, mūsų debesys buvo tamsesni, skaudesni. Ir aš žinojau, kad jis pasakė, niekad nebeleisiantis man vartoti, tarsi saugos mane. Todėl mes ir bandėm iš upės išlipti abu.

(a.ž.) Labai dėkoju, kad skaitot! Labai laukiu jūsų nuomonių ir vote! Kviečiu paskaityti mano dvi naujas istorijas - Desire To Live ir Hands Up taip pat su One Direction nariais.