Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Keturi.

- kas sugrįžo!- kvailas balsas po penkių savaičių neitų mokyklon, mane pasitiko. Vaikinas ir trys draugai, kurie mane daužė, žiūrėjo į mane galbūt galvodami, kad ten ant to šaligatvio atrodžiau labiau negyva.

Bet aš stovėjau čia. Žiūrėjau į juos, ir nejaučiau nieko. Jokios apykantos, nekaringo jausmo krūtinėje. Stumdydama mokinius ėjau tiesiai į mokyklos tualetą.

Vos atsiradus ten, pamačiau ne ką kitą, o Alisą.

- girdėjau, ligoninėje tave vėl testavo.- šypsosi ji.- girdėjau atsakymai neigiami. Negali būti, kad mūsų narkomanė, Brey, nebevartoja.- kalbėjo ji. Jos akys žiūrėjo į ją pačią, apniukusiame veidrodyje.

- ko tau reikia Alisa?- sakau.

- man reikia keršto.- šypsosi ji, raudonu lūpdažiu braukdama per lūpas.

- apie ką tu kalbi?- sakau.

- gauk seselės raktą, nuo spintelės su vaistais, ir aš neleisiu, kad ant lito tyrimo, kažkas rastų hero.

- Alisa.. atstok.. tu supranti, kaip aš pavargau nuo to? Aš nebevartoju. Ar sunku tai suprasti ir užmiršti, visus kerštus. Be to, ne aš viena d to kalta. Tik aš vienintelė išdrįsau prisiimti kaltę.

- nepamiršiu tavo pasiaukojimo, bet ir keršiju ne už save.

- aš to nedarysiu. Ir man nebesvarbu, ką jūs darysit su mano gyvenimu.- sakau. Jaučiuosi nusivylusi ir pavargusi, o kojoms per sunku išlaikyti mane. Įsitveriu į kriauklę ir priglaudžiu ranką prie kaktos. Visiškai neatsigavus, bet suskambėjus skambučiui į kūno kultūrą, paskubomis veriu tualeto duris ir lekiu sporto salės link.

- kur buvai dingus penkias savaites?- paklausia jis. Aš ir vėl čia.

Po paskutinio karto, kai buvau čia, atsižadėjau daugiau čia nebeiti, bet dabar mokykloje esu stumdoma, pravardžiuojama, o ramybės nebeturiu net per pamokas. Tad atėjau ten kur bus tik vienas žmogus.

Geriau vienas žmogus, kuris užgaulios, nei tyčiotis daugiau nei pusę tūkstančio mokinių mokykloje.

- aš tiesiog nebeužsukdavau čia.- sakau. Šypsausi kiek galėdama tikriau, kad tik jis nesuostų, kad meluoju.

- bintas išlindęs iš po marškinėlių pasako, kad kažkas bu o ir regis gulėjai kuris laikas ligoninėje, drebančios rankos pasako, kad meluoji. Jei nenori nesakyk, geriau jau nei meluoti.- sako jis. Suktinukę prideda prie lūpų. Sutrinku ir pažvelgus po marškinėlius pastebiu, tikrai išlindusį bintą. Saugiai paslepiu jį vėl, ten kur jis kadaise tupėjo nematomas.

- atsiprašau. Tiesiog nenoriu apie tai kalbėti.- sakau.

- kaip tik nori.- jis sako. Bežiūrėdamas į išnykstančius dūmus.

Taip ir tylime. Tyloje man gera. Ji nėra svetima.

- eik.- sako jis, o balsas piktas, kokio dar niekad nesu girdėjus.

Jis neklausia, ar noriu pasilikti. Neklausiu ir aš ar jis pasiliks.

Tik pusmetis, kaip draudžiamoje zonoje, man nebepriklausė ta vieta.

Ir penkios savaitės, kaip pasikeičiau aš. Ir tik viena pertrauka, kaip pasikeitė jis.

Išėjau dar nesibaigus pertraukai. Svaigstanti galva, taip tiesiai ir vedė, į sesutės kabinetą. Vos nuėjus, supratau, kad darau klaidą. Bet maloni moteris, paklausė kas nutiko.

Pasakiau, kad svaigsta galva. Dreba rankos, skauda kūną. Ir kaip noriu miego.

Pamatavus temperatūrą, ji suskubo kviesti greitosios.

- kuo tu vardu?- paklausia sesutė, kai guliu ant lovos, jos kabinete.

- jei pasakysiu, jūs pagalvosit, kad aš vėl pradėjau vartoti.- sakau.

- Brey?- klausia sesutė. Linkteliu.

- kas tau nutiko?- ji klausia. Trukteliu pečiais.

Nerūpi kas nutiko. Man neberūpėjo niekas. Todėl ir užsimerkiu. Ir jutau kaip slenku į klampų mišką, girdžiu kaip seselė nepasiduoda kalbina mane, o kažkokios rankos dar purto už pečių.

d+Tabl�bWkhkZ