Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Dvidešimt devyni.

(a.ž.) Dėkoju, kad skaitot! Labai kviečiu paskaityti mano naująją istoriją - Hands Up, bei dar rašomą - Puppetter.

Mačiau kylančius dūmus. Gražius pilkus ramius dūmus. Jie nedrąsiai kartu kilo į orą, tuomet visi išdrąsėjo išsiskyrė, kilo į viršų ir paslaptingai dingo įsimaišydami į niūrius debesis, kurie paslapčia kosėdavo nuo nemalonaus pasaulio kvapo.

Buvo keista juos matyti dar tik papilkėjus, dar tik tokius tvarkingus - su šiuo pasaulio blogiu, tai turėjo būti tiršta masė, jie susikabinę ir sulipę juodi iš visų pasaulio pakampių stebintys tave ir keičiantys tavo žingsnius. Tu tarsi turėjai jausti, kad pasaulis ir pilki niūrūs debesys tave spaudžia prie žemės. Tačiau tu nejautei, o debesys ne visada buvo tamsūs. Tu tarsi dar galėjai kvėpuoti, jie dar stengėsi tau įtikti, tu dar tarsi juos valdei, jie tavęs dar bijojo.

Į orą vėl kilo dūmai. Šviesūs, kvapnūs, gaivūs. Norėjau giliai įkvėpti, tačiau kažkas mane laikydavo iki tol, kol jie išsisklaidydavo. Kol pilkšvi dūmai imdavo ir dingdavo, lygiai taip kaip ir atsirasdavo. Mačiau jo smilkstančią suktinę, kaip nuo jos byrėjo sudegę pelenai, milžinišku griausmu krito ant žemės, virtę kristalėliais. Jie maišytųsi skruzdėlėms po kojomis, joms tai atrodytų tarsi kalnai, kaip mums didžiausios pasaulio viršūnės. Tačiau turėjau vilties, kad galbūt, kol ateis pavasaris, toks šiltas, kad jau skruzdės puls prie darbų, kalnai bus nuversti, kad galbūt žmonės jų daugiau nesukurs.

- jei paprašyčiau vieno dalyko, ar padarytum?- mano balsas kaip niekad tylus, nors dabar dar tik snieguota popietė, kuomet šąla skruostai ir bandai dar labiau įsisukti į šaliką.

Jautėsi sniegas, jis buvo toks baltas, kad niekas negalėjo jo priversti kitokį kristi iš dangaus. Ir kai žiūri į tą speiguotą grožį, žiūri į veidrodį - lyg žiema būtų atsivėrusi ir parodžiusi savo sielą, kurią slėpė tarp medžių ir iš po pakampių čirškiančių paukščių. Tarsi aš mokėjau skaityti jos atvertą veidrodį, tarsi jutau žiemą tarp pirštų - norėjosi ploti delnais kol šie užkais, norėjosi išsimaudyti begalinėje žiemos pusnyje. Ir laukti, kada dar stipriau ims kristi snaigės iš dangaus. Iš arti žiūrėti ant pirštinės nusileidusios snaigės grožį, imti ir gaudyti kitą, neatsistebėti, kad jos skirtingos ir galvoti, kol apsvaigs galva, galvoti ar yra vienodų snaigių. Šaltuke, tarp pusnių norėtume išgulėti ten laukdami, kol šalikais ir kepurėmis apsimuturiuos pušys, kol iš šalčio tirtės nusimetę drabužius galingi medžiai siekiantis debesis. Ir man būtų gera jausti žiemą, taip kaip ji bando pajausti mus. Kaip ji bando mums įtikti, kasmet mažėdama, traukdamasi, susigėsdama, kaip žmonės vasarą ją peikia, kad ji būtų mažiau stebuklinga.

Ir žiemai skauda, girdėti, ir žiema pavirsta subliuškusiais beveik ištirpusiais besmegeniais, riebiomis balomis, ima matytis purvinas asfaltas. Taip išnyksta stebuklai.

- neatsisakysiu lenktynių.- atsiremdamas į sieną, žiūri į viršų, galbūt klausdamas savęs, kada nustos snigti.

- ne, tai ne tai.- greitai teisinuosi, mano balsas energingesnis, mano kraujyje tarsi sniegas, pūdo blogį, akimirką pasijaučiu net gėrietė.

- kas?

Inu abejoti ar verta jam sakyti, ar verta prašyti, ar aš turiu kištis, tačiau kažkodėl noriu.

- mesk.- paliesdama jo suktinę, sustabdau, nuo jo noro vėl pūsti kvapnius dūmus.

- ne.- taria, ranka patraukdamas, mano ranką, prisideda prie lūpų įkvėpus, žiūriu kaip vadinamasis blogis vėl pasileidžia į orą.

- gerai.- atsitraukiu. Neturiu ko pasakyti daugiau. Žinojau, kad neverta. Žinojau, kad tai bus eilinė klaida.

- ir tu pasiduosi?

- o ar aš galiu prieštarauti?- atsisuku į jį, kai jo rankose jau gęsta surūkyta suktinė.

Ją paleidžia kristi, ši bumbteli ant žemės. Ant jos užlipa, tarsi blogietį - sumindo.

- maniau, kad ryžto turi daugiau.

- klydai.

- ne.

- jei pasakysiu, kad suktinės tai tik pradžia, viso to kas laukia, kai jos pasidarys per silpnos, ar tai pakeistų tavo nuomonę?

- ne.

- kam stengtis? Tu nepatikėsi, kad tai blogis, kol surištas ir besimuistantis gulėsi reabilitacijoje. Tu klyksi skausmu, kęsi agonijos skausmus, seselės nieko nedarys, kad tau mažiau skaudėtų - tu tiesiog būsi vienas užrakintas keletą parų. Nes jos tau kartos, kad to nusipelnei.- skausmingas mano balsas, raižė šaltą orą, skaudėjo prisiminti, buvo baisu kartoti tuos užrakintus atsiminimus.

- Brey ar tai tokie būdai buvo priversti tave mesti?-jo akys, tarsi pasipiktinusios žiūrėjo, kol manosios beveik ašarojo. Pritrūkaužodžių, todėl į šaltą orą nekilo tiršti dūmai. Aš tik linktelėjau.