Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Septyniolika.

Kas baisiau? Baimė ar skausmas veriantis tave kiekvieną dieną, vedantis į beprotybę?

- Brey,- jaučiu kažkieno piršus, netoli kaklo, prie peties. Jie švelniai pajudina mane, o balsas raminančiai negirdėtas. Atrodo tai leidžia man suprasti, kad dar galiu miegoti, kad gal galiu žiūrėti į kitokį - sukurta pasaulį.- mes turim eiti,- pirštai nepalieka ramybėje mano peties, švelniai vis dar bando kelti mane. Nenoriu pripažinti kad reiks keltis ir kažkur eiti.

- ne.- atsakau, pramerkdama vieną akį, paskui kitą, supratus, kad nebus taip ryšku ir sunku prirasti prie šviesos.

- turim.- pirštai dingsta nuo peties, netoli kaklo ir išgirdus žingsnius, kurie keliauja atrodo ratu - nematau, esu nusisukusi.

- žinau kad nenori, bet turim.- svetimas balsas, kalba kažkur daug toliau - galbūt net už sienos.

Pakėlus galvą, nuo margo pagalvės užvalkalo, pažiūriu į du vaikinus, matytus ir nelabai mėgstamus.

Pėdas padėjus ant medinių lentų žemės, susirandu savus batus ir įkišu kojas, susirišu raištelius ir atsistojus žiūriu į juos.

- galim eiti?- klausia vaikinas nuo laiptų, ima keistą kuprinę su savimi.

- nenoriu.- sukuosi nuo jų, galbūt svarstau ar negalėčiau numigti valandėlę.

- neužknisk Brey.- stveria už riešo ir tempiasi pro duris. Vos užrakinus visi trys einame per tamsią laiptinę, kurioje nedega šviesos, o vos išėję į lauką matome mažą kasdieniškai nepaprastą žiemos peizažą.

Keistai geltoną ir oranžinę šviesa šviečiančius žibintus iš jų žaismingai ir tuo pačiu nuobodžiai krentančią šviesą, kuri padeda žibėti ir savo šlovę pasiekti sniegui. O visur kitur - tamsu. Ir viduje taip gera, kad dabar žiema.

Septintas autobusų stoties išvažiavimas skamba labai paslaptingai, nes būtent iš jo jau daugybę metų nebevažiuoja autobusai. Žmonės nežino kodėl vieną dieną taip imta ir nuspręsta pakabinti lentelę su gražiai išpieštomis raidėmis, kad autobusas čia niekad nevažiuos.

Dauguma žmonių mano, kad tai miesto paslaptis, nes galbūt valdžia nusprendė nuslėpti būtent tame įvažiavime į įvykdytą žmogžudystę, arba tai kad į šį kiek toliausiai nutolusį įvažiavimą dažnas narkomanas rinkdavosi čia rasti "smulkių" pinigų. Valdžia bandė išsisukti ir sakyti kad tiesiog čia niekas nebenori važiuoti. Bet niekas nenorėjo jais tikėti.

Mes kiekvienas turim savo versijas, kuriomis mums lengviausia, įdomiausia patikėti. Todėl tai ir laikoma paslaptimi, daugybę metų, ir tiek pat bus dar laikoma.

- atėjot?- girdėjom balsus iš tamsos, netrukus į vieną šviesą čia jau įtilpo keturi vyrukai, apsiginklavę kaip tik įmanoma.

- taip.- vaikinas nuo laiptų mesteli kuprinę, kurios prisiūtas atšvaitas suspindi šviesoje.- čia visi.

- noriu daugiau.

- negausi.- vaikinukas iš lenktynių, ištiesią ranką. Rankoje čaižiai akimirkos mirtinoje tyloje cypia it beprotis, ginklas, pilkšvai blizgantis ir rėžiantis akį. Keturi vyrukai griebia ginklus iš sau po nugarų, taikosi į mus. Kai pasižiūriu į savo batus, ar dar neatsirišo, mane stumia į tamsą, neleidžia išnirti drebančios rankos ir kojos, kurių net nepriverčiu atsistoti. Išgirstu šūvius, nakties svaiginančioje tyloje, visai šalia manęs, visai arti, čia pat. Suklykiu, kaip niekad garsiai, lyg skausmas baimėje slypi laukinis klyksmas galintis prasiskverbti pro visas sienas. Girdžiu išsprūstančius žodžius "atrodo pataikiau" ir riebius keiksmus visai arti.

- nebeskolinga, Brey.-nusijuokia balsas, o aidas vis girdisi tyliau. Drebančiomis rankomis ir kojomis sėduosi ant asfalto, kai dar kelios kulkos, skrieja tamsą, nyrą į asfalto gilumą.

- Brey, kur tu?- turėjau atsakyti, bet mano burna negalėjo prasižioti, po laukinio liūto klyksmo išdžiovinusio visas atsargas.

- Brey?- kažkas mane kelia su manosiomis drebančiomis kojomis.

- tave pašovė?- purtau galvą, o sulaužytu pažadu, verkiu vėl prie žmogaus.

- Brey, tu kraujuoji.- už nugaros girdžiu žodžius. Bandau pasisukti bet staiga kraujas užverda, o oda tarsi sunkiamas skuduras iš visų pusių, kad net užgniaužia kvapą. Prasižioju klykti, tačiau į orą pakyla tik dūmų debesis.

- tave pašovė, kažkas mane kelia. Žmonės labai panašūs, liejasi baimės skausmas, o galva, tarsi ledyno atridentas riedulys - sunkus kad kaklą nusverią į žemę.

- neužsimerk ir kvėpuok.- danguje stebiu žibančias žvaigždes ir išpuoselėtą eiliškumą. Milijonas mažų saulių, danguje, kai mes turim tik vieną, kurios mums reikia.

- Brey,- pajaučiu dar vėsų delną prie skruosto, kaktos ir kito skruosto. Kuo ilgiau jis jas laiko, tuo greičiau jos ledėja, o man darosi karšta, lyg vasarose, kur saulė šokinėja danguje, vaikydama debesis.

- mes tuoj, neužsimerk.- šnibžda balsai, toli toli, tarsi mano kūnas bėgtų pačiame priekyje, o varžovai nugarose. Norėjau laimėti, todėl veržiausi į priekį ir užsimerkiau.

(a.ž.) kviečiu paskaityti mano naujausią istoriją "Išmokysiu Skrist". Labai lauksiu jūsų nuomonių ir Vote! :)