Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Šeši.

- kodėl tu vis dar čia?- klausia vieną rytą manęs Becky.

Aš čia jau trečia savaitė.

-Neturiu kur dėtis daugiau.

- man nesvarbu kur tu dėsiesi, bet iki vakaro susirink šmutkes ir valink iš čia,- storžieviškas balsas, vadovauja šiam namui. Tai jos pastogė. Ji priglaudė šunį, nes manė, kad parūpinsiu jei žolės, šuo tapo nereikalingas, ir ji jį išmetė.

Tai štai į mokyklos spintelę grūdau dar vieną kuprinę su drabužiais. Kol nespėjo daiktai iškristi, prilaikydama juos užtrenkiau.

- kaip jaučiasi skundikė? Ar vėl nevartojo?- išgirstu tą balsą.

Tą balsą dėl kurio vos neatsidūriau nepilnamečių kolonijoje.

- manei mane išskundus, kažko pasieksi?- šypsosi ji,- mano tėvas meras,- sako. Akyse išvystu liūdesį, o iš burnos pabirę skiemenys, ne užgaulūs, o šiek tiek liūdni. Sutepti lyg ir drėgme, netinkamu skysčiu, patepti, jie slidinėja.

Kai pamokos pasibaigia, įsmunku į vieną iš tualetų ir prabūnu apie pusantros valandos. Tiesiog tupėjau ten, kol išsiskirstė visi mokiniai. O tada nuslinkau tyliai iki spintelės pasiėmiau šiek tiek šilčiau apsirengti ir patraukiau iki kadaise man priklausiusios vietos.

Atsirėmus į turėklus, bandžiau užmiršti, kaip stipriai noriu valgyti.

- ei,- jaučiu kaip mane kažkas papurto.

Šalta.

- kelkis,- vis dar žadina mane.

- ko reikia?- klausiu, to pačio vaikino, kurio vietoje sėdėjau. Sėdėjau kadaise man priklausančiai vietai.

- ar tu čia miegojai?- klausia vaikinukas manęs.

- ne. Tiesiog neįsimiegojau namuose, o čia atėjus atrodo prisnūdau.- sakau. Melas vėl pasijaučia kartus.

- nemeluok man.- sako.

Bet iš kur jis žino, kad meluoju? Ar jis visais nepasitiki?

- tu miegojai čia, tiesa?- klausia dar sykį.- ir pasakyk man tiesą.- rėžia.

- taip.- prisipažįstu. Tada žvilgteliu į jį, kuris prisėda prie manęs, šalia.

- tu, kad ir kaip susivėlusi, vis dar atrodai mielai.- pripažįsta.

- ačiū.- sakau. Veidą vėl priglaudžiu prie laiptų turėklų.

- Eime.- sako jis, besistodamas.

- kur?- sakau. Neketinu keltis.

- tiesiog Eime.- sako jis.- palik daiktus čia. Niekas čia daugiau nesilanko.

Išėjus į lauką, pajaučiu, kad iš dangaus byra pirmasis sniegas. Mažos ir didelės snaigės, sukiojasi danguje, paklusta vėjui, kol galiausiai nusileidžia.

- o kur dabar?- klausiu, kai pradedam eiti, puraus sniego nugulto, takelio.

- kodėl tu tiek klausi?- žiūri jis į mane.

- man tiesiog įdomu.- šypsausi ir akimirkai sustoju. Pakeliu galvą į viršų ir užmerkiu akis. Snaigės krenta ant veido.

Malonu, kažką jausti.

Pajaučiu, kaip jis pakelia mane, ir netrukus pradeda bėgti.

Išgirstu, kaip juokiuosi. Juokiasi ir jis.

- kodėl jūs nepamokose?- išgirstu kūno kultūrosmokytojos balsą.