Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Trisdešimt šeši.

- Zayn!- sušunku, matydama kaip už manęs bėga du vyrai, rankose vis žiba jų ginklai. Nežinojau kiek dar pabėgsiu, batai taip įšokdavo į pusnis ir drastiškai užsimanę žaisti pilies valdovus, noriai pasilieka. Jo rankos pakelia mane, ištempdamas iš sniego karalystės. Mačiau kaip sunkiai bėgo ir jis, žinojau kaip jam skauda, tačiau dabar negalėjom pasiduoti. Prašvilpė kulka, perskrosdama vėją sudaužydama jo krutinę. Vėliau pro mus prasipylė ir dar kelios jau ne tokios galingos kulkos, tačiau jos nei manęs, nei jo nekliudė. Nenustojom bėgti, darėsi vis sunkiau gaudyti šaltą žiemos orą, viskas pasidarė per daug gaivu ir skaidru ir nebenorėjo mano kūnas priimti viso to gėrio, blėsdamos paskutines jėgas bėgti. Viskas darėsi beprasmiška, viskas aplinkui griuvo.

Kai mane jis įtempė į vieną iš tų skersgatvių, jie nepastebėjo, prabėgo, o vėliau mes peršokome per tvorą, pasileisdami bėgti kuo toliau nuo tų žmonių.

Kuo jie kaltino jį, aš nežinojau, nedrįsau ir paklausti.

- aš neturėjau išgyventi, tose lenktynėse. Dėl to jie mane ir gaudo.- apkabinęs mane per kaklą, jis prasitarė nuo ko mes taip stipriai bėgom.

- gerai.- nesumojus ką pasakyti daugiau, tariau. Šiandien sniegas po truputi ėmė virsti paprastu vandeniu. Išplaudamas visus purvus, sukurdamas mažus vandenynus gatvėse, kad žmonės važiuojančių mašinų būtų aptaškyti vandeniu.

Nesulaukus švenčių stebuklai ėmė nykti, lygiai taip kaip ir buvau žadėjus. Nors visi sakė, kad rytoj ir vėl šals. Tačiau nelabai tikėjau. Nes stebuklai visada dingsta, kai žmogui jų labiausiai prireikia, kad galėtų jais dar bent sykį, dar kelis metus prisipildęs savo tikėjimą, jų laukti ir tikėti.

- aš laimėsiu.- bandė šypsotis jis. Išgirdusi jo žodžius nusprendžiau sustoti, nes nenorėjau bėgti nuo jo.

- ne.- papurčiau galvą.- nebelenktyniauk.- jo rudose akyse bandžiau įžvelgti, norą suprasti mano žodžius.

- sakiau, kad niekada nenustosiu.- Patraukęs rankas nuo mano kaklo, jis kiek atsitraukė. Balsas skambėjo lyg pirmas dienas kai tik sutikau jį, taip smerkiančiai lyg norint man padaryti kažką blogo.

- kodėl?

- sakiau, kad aš tuomet jaučiuosi gerai. Niekur kitur negaliu rasti jokio pakaitalo, Brey.- rudomis akimis, žiūrėjo į mane, jaučiau ir mačiau jose tokią didelę tiesą, kuri ėmė ir įsiskverbė į mane. Suteikusi sau gyvasties ėmė skraidyti manyje. Lygiai taip kaip kai vartodavau. Buvo taip gerai, tarsi galėjau dabar viską pamiršti.

- net tai?- apkabinusi jį, kiek pasistiebiau ir tirpstančioje žiemoje, su užšalusiais ežerais ir upėmis aš kažkodėl norėjau jį pabučiuoti ir todėl tai drįsau padaryti.

(a.ž.) Dėkoju, kad skaitot! Labai kviečiu paskaityti mano dvi naujas istorijas - Hands Up ir Desire to Live su One Direction vaikinais. :)