Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Dvidešimt trys.

Kažkur pietuose, tarp kaitinančios saulės ir išsilydžiusios žemės, visi svajoja apie šaltį, sniegą besipilantį iš debesų, gražias blizgančias pusnis, kai jas apšviečia žibintai. Tačiau čia, kur didžiulis šaltis, pilna ištežusių pusnų, šlapių snaigių ir sušalusios slidžios žemės, visi svajoja apie karštį. To kuo norėtume džiaugtis iki tos pirmos sekundės, kai tai gautume. Dairytumėmės į karščiu patvinusius horizontus, laukdami to mažyčio debesėlio, iš kurio galbūt iškris bent viena ledinė snaigė. Tačiau iš debesų nepabirtų kol kas niekas, reikėtų laukti naujos žiemos.

- nedaryk to.- vaikinas nuo laiptų stovėjo, šalia čia pat, kai buvau suėmusi suktinę, beveik surūkytą, beveik ne.

Ne. Jos aš nerūkiau.

Turėjau save priversti, jos nepridėti prie lūpų, netraukti to kvapo, skonio, nejausti akimirkos palengvėjimo neleisti išpūsti dūmams džiugiai pasklindant po patalpą.

Žiūrėjau į jį, bandydama suprasti, ar visi žmonės, ne tik jis, bet visi aplinkiniai - visi mokiniai, mokytojai, kiti darbuotojai, tėvai ir augintiniai, ir visi, visi žmonės, mane tokią tik ir mato. Ar po to, kai pirmą kartą pavartojau, visi iškart ėmė mane laikyti tokia? Tokia niekam nereikalinga šio pasaulio dalimi, kad žmonės nė nepastebi, kad manęs nėra pasaulyje, nes visi suėję į jį, užtrenkė man duris.

Žiūriu į jo akis, ir bandau prisiminti, kaip žmonės žiūri į žmones. Jie į mane nežiūrėjo taip, lyg dar būčiau žmogus. Nors buvau viską pamiršus, kovojau su noru ir valia grįžti į tą pasauly, kuriame daug bangų ir gražių spalvų. Kad ir kokia buvau siaubinga, kad ir kokia likau dabar, visi mes norim, būti vadinamais žmonėmis. Tačiau pajutau, tą akimirką, kai jis prašė, supratau, kad net klydau ir dabar. Jis nematė manęs kaip žmogaus. Jis vis dar tikėjo, kad esu ta pati, kokia mane laiko visi žmonės. Aš jau turėjau visam gyvenimui pravardę.

Aš tapau narkomanė, pasveikusi, tačiau besislepianti po šiuo žodžiu, tarsi po skėčiu pilant lietui.

Užuodžiau tarsi kvapą - nepasitikėjimą ir melą. Jaučiau kaip skonį - gęstančią liepsną. Pažvelgiau į jį ir mačiau tik vieną iš tų milijono žmonių.

- nesiruošiau.- pasisukus nuo jo, įmečiau suktinę į šiukšliadėžę.- šiukšlinti negražu.- burbtelėjau, nusisukusi ir išeidama, iš uždraustos patalpos.

- palauk.- pasivydamas suima už riešo.- aš netikėjau, tiesiog..- pritrūkęs žodžių, jis dairėsi į sienas ir praeinančius mokinius.

- suprantu. Aš nepatikima. Juk buvau narkomane. Mes nesikeičiam.-pažiūrėdama į jo akis tariu, tarsi pritarčiau šiems žodžiai, tarsi jie neverstų eiti į tualetą ir išsivemti.

- ne. Brey, paklausyk.

- viskas gerai. Aš suprantu. Ne pirmą kartą žmonės tai sako. Ir dauguma jų tikisi, kad visiems šiems narkomanams, žodžiai likę tik žodžiai. Jie tebeskęsta degtinėje ir švirkšte. Ir jiems tai nerūpi.

- tu nesupranti, Brey, paklausyk.

- aš puikiai suprantu. Aš bevertė.