Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Dvidešimt penki.

Rankose laikiau ledinį sniegą, rankų pirštai šalo. Žiūrėjau į pilkus debesis, iškišusi liežuvį gaudžiau krintančias snaiges. Tikriausiai buvo neįmanoma įžvelgti kiekvienos snaigės grožio. Norėjosi pagauti snaiges į maišą, ir saugoti kiekvienos grožį. Temo, lauke dar labiau spaudė šaltukas, netoli visai jau buvo šventės. Žmonės puošė namus, nekantriai laukė to vakaro, kuomet galės puošti egles purškiamu sniegu. Visur tvyrojo kažkokia ramybė. Atrodo per žiemą užšąla ne tik upės ir ežerai, tačiau dar ir žmonių priešiškumas.

- ieškojau tavęs.- trumpai taria, prie daugiabučio durų, kai bandžiau nusipurtyti sniegą. Norėjosi sakyti, kad nereikėjo, tačiau žinojau, kad nesutiks. Jaučiau lyg jis prieštarautų nuolatos.

- kodėl?

- nes jau vakaras. Temsta. O mieste, daug žmonių tavęs ne per daugiausiai mėgsta.- išsitraukdamas suktinę, ją pridega, po stogeliu, suktinė negęsta.

- kiek laiko darai tai?- atsidūstu, trumpai pažiūriu į jį ir apsimaunu pirštines.

- ilgai.- jo balsas, liūdnas, galbūt kartais neperprantu žmonių. Galbūt jis supranta, galbūt tik aš bijau jam pasakyti, nes žodžiai žeidžia. Žodžiai tave ir nusmukdo į žemę, kad net nebepajėgi atsistoti.

Nedrįstu pasakyti, kad tai savotiški nuodai, kad tai savotiška, realistiška priklausomybė. Negaliu pasakyti, tai paveiktų.

Pastebėjau, kaip ant medžių pakimba snaigės, apsiniaukęs dangus toliau verkia, šaldydamas mūsų pasaulėlį.

Naktyje dangus ir medžiai, atrodo jautėsi daug laisviau - daug mažiau pastebėdavo tuos žmonės, kurie juos taip niokoja.

Tikriausiai būčiau galėjus praleisti tūkstančius valandų po šiuo stogeliu, su šiais permirkusiais batais, su šia plona striuke, su šiltomis snaigėmis, net su šiuo vaikinu, jei tik kas man leidę būtų žiūrėti į tokią, naktinę ir švarią ramybę - man buvo taip gera, kad nesinorėjo net nusisukti.

- eime. Sušalsi.- trumpai taria, praverdamas duris ir pastumdamas mane, kad eičiau į vidų. Sunkiai įkvėpiau naktinio oro ir pasisukus ėjau tamsia laiptine į viršų įsitvėrusi turėklų, lyg ginklo, kuris turėtų išgelbėti man gyvybę. Tamsoje girdėjau traškėsi, kaip atsirakina durys, kaip jos tykiai atsidaro.

- kodėl negyveni su savo tėvais?- užėjusį į šiltą kambarį, klausiu jo, tačiau lyg ir pastebiu, kad jis neatsakys. Trumpam pažvelgia į mane, nusišypso, tarsi būtų įprasta ir nieko netaręs nueina į virtuvę.

Pasilieku čia, koridoriuje prie užgesintos šviesos, ir tirpstančio sniego nuo batų.