Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Trisdešimt keturi.

(a.ž.) Labai kviečiu paskaityti mano naująją istoriją su Harry, apie prisiminimus, paslaptis ir norą susigrąžinti praeitį taip stipriai - Hands Up. 

- arbatos?- jų namuose buvo šilta, šviesose skendo kambariai, tyloje skambėjo rami muzika. Svarsčiau į kokį nesuprastą pasaulį atsitiktinai patekau.

- tuoj pakviesiu seserį.- nusišypsodamas pakabino savo striukę ir kažkur greitai dingo. Girdėjau balsus, kaip kažkas ateina išgirdau ir žingsnius.

Iš miglotų prisiminimų prisiminiau ją, ausyse spengė šuns lojimas, jos išsigandęs klyksmas, vėliau jos brolio žodžiai, kai kiek pati sudraskyta ėjau šalin.

- ačiū, bet aš jau eisiu.- linktelėjau jiems, pabaigusi gerti arbatą. Buvo sutemę, jie vis kalbino pasilikti, tačiau nenorėjau. Nenorėjau tapti našta, vien tik dėl to kad jautėsi skolingi. Nežinojau kur turėčiau dėtis, nelabai turėjau pasirinkimą, tad vis tikėjausi, kad mokykloje niekas neuždarė lango, kurį palikau atvirą, kad galėčiau ten įsmukti. Vos suradus pramintą keliuką, žygiavau juo, galvodama, kaip nesušalti su tokiais rūbais, tačiau vėliau ėmiau galvoti, kad man nelabai rūpi ir nebekreipdama dėmesio į permirkusius batus skuodžiau į mokyklą. Nežinau ką kiti pagalvotų. Gal kad man truputi pasimaišė ar, kad nusprendžiau tapti labai gera mokinė, nes net naktį einu į mokykla ir net būdama nušalinta.

Pralindusi pro pravirą langą į atsikišusį vinį dar persidrėskiau ranką, garsiai nusikeikdama, žinodama, kad nieko čia daugiau nėra.

Kai jau ruošiausi surasti laiptus, kad galėčiau numigti, persmelkė mintis, kad čia esu ne viena. Ir nustojus kvėpuoti, žinojau, kad taip ir yra. Girdėjau kitą žmogų, darėsi baugu, bet juk žmonės bijo tai manęs, nes tai aš esu ta Brey, kuri yra narkomanė.

Lėtai žingsniais norėjau apsisukti ir pralindus pro langą, bėgti į naktį, tačiau mane apšvietė mažytė šviesa ir senai girdėtas žmogus prabilo, lyg tada kai pirmą kartą mes susitikome.

Pirmą kartą taip norėjau jį pažinti, norėjau įsitikinti, kad jis tikras. Galbūt tik dėl baimės nusivilti aš vėl ruošiausi sprukti.

- Brey?- bandė kažką sakyti, kol nedrįsau atsisukti į vaikiną ir pamatyti jo sužalotą ir neužgijusį veidą, rankas, to ko neslėpė drabužiai. Negalėjau matyti kaip iš skausmo nukankinto vaikino nuo laiptų, kuris kažkodėl norėjo man padėti, matytųsi tas skausmas. Nes aplinkiniai to nenusipelno, nusipelnau tik aš. Negalėjau padėti jam ir man buvo dėl to skaudu, norėjau, kad jis apie mane užmirštu.