Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Trys.

Susirietusi iš nežmoniško skausmo, bandžiau atsistoti. Šaltas metalas nepadėjo, kruvinos rankos, nešildė, šaltos ašaros negelbėjo.

Jie sumušė mane kaip šunį.

Iš pradžių pasakė, kad aš jiems skolinga.

Kai išsigandus pradėjau bėgti nuo jų, jie vijosi, o man kritus pradėjo mušti.

Nežiūrėjo į tai, kad aš mergina.

Kad nemoku gintis.

Kad realiai dėl to net nesu kalta.

Tiesiog talžė, kaip niekam nereikalinga šunį. Kai pamanė, kad aš nebegyva, mane paliko gatvėje.

Ir penkiolika minučių bandžiau atsistoti, bet skausmas pilve, niekaip neleido.

Kai galiausiai atsistojau ir nuėjau pas pažystamą, pas kurią buvau trumpam apsistojusi, nieks nekreipė dėmesio į mane.

Džiaugiausi dėl to. Nes nebūčiau, dabar pakėlusi tų žvilgsnių.

Sukritusi prie vonios, pamačiau šiukšliadėžėje švirkštą.

Žinojau, kad jame likęs lašelis hero.

Aš žinojau, kad man tai padėtų. Padėtų pamiršti dabartinį skausmą.

Bet aš bijojau.

Bijojau, kad vos palietus mane vėl sučiups, o tuomet be jokio gailesčio, liūdnų akių, įmesti į nepilnamečių koloniją.

Atsirėmus į duris, užmigau, nepajusi kaip.

Kai prabudau, buvau vis dar ten pat kur ir užmigau. Skausmas niekur nebuvo dingęs, apie mokyklą galėjau pamiršti.

Lygiai penkias dienas aš gulėjau ant žemės, gerdama tik vandenį, ir nenorėdama nieko kito.

Po tų penkių, keturias dienas bandžiau vėl kažką daryti. Mėlynės lyg ir buvo pradėjusios nykti, bet skausmas pilvo šone, niekaip nedingo ir nemažėjo.

Po devynių dienų, mėlynių beveik nebesimatė.

Nuėjau pas gydytoją. Ir jis pasakė apie tai ką galvojau.

Mano šonkaulis buvo sulaužytas.