Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Trisdešimt du.

Labai kviečiu paskaityti mano naująją istoriją - Hands Up          - Autorė

Pasileidžiu bėgti. Pro mane dar prašvilpia trys pypsinčių automobilių garsai. Žmonės žavisi. Nepuola gelbėti.

Per ledą, slysta kojos, jo automobilis, nutolsta per tūkstantį mylių. Tampa nepasiekiamas. Graužia akis, noriu išgelbėti, tačiau vidus dunksi, tarsi sakydamas, kad nesuspėsiu. Sykį pargriūnu, ledas per daug slidus.

- nagi, būk gyvas.- pribėgusi atidarau dureles.

- Brey,- vaikinas už nugaros atskubėjęs žiūri per mano petį.- reik jį ištraukti.

Užsimerkęs, atrodė, tarsi miręs, nors išties, dar kvėpavo, tik galva kiek kraujavo.

- vešim jį į privataus daktaro namus.

Tikriausiai, dabar, kai norėjau kad viskas truktų daug greičiau, viskas vyko kur kas lėčiau. Maniau, kad taip ir žus, net jo tėvas nebus spėjęs jo dar gyvo paskutinį kartą pamatyti. Žmonėms tarsi nerūpėjo, ar jis gyvena, ar jau nebe. Jie ištroškę šaukė vieni per kitus, kad tik laimėtų automobilis, kurį jie palaiko, už kurį statė.

- slidu.- taria vaikinas, sunkiai nulaikydamas vairą, vis išvažiuodamas į kitą kelio pusę, kai skubėjo nuvežti draugą dar gyvą, pas gydytoją.

- taip.- atsakau, žiūrėdama į šalia paguldytą vaikiną. Bandžiau įžiūrėti žmogų, kurio kadaise nepažinojau - tačiau dabar, jo kalbos apie gyvenimą, man buvo tokios žinomos.

Įsukęs į nenuvalytą kiemą, mes skubėjome lipti, kai čia išbėgo ir gydytojas, tikrasis vaikino tėvas.

- kas jam?- pribėgdamas prie sūnaus, ėmė tikrinti jo pulsą. Su vaikino nuo laiptu draugu, jie įnešė jį, o aš likau stovėti snieguotame lauke. Nenorėjau eiti į vidų, manęs baisiai nemėgo jo tėvas, tačiau turėjau. Norėjau dar padėti, norėjau pasijusti gerai. Jaučiausi savanaudė.

- Brey, jei nori užeik. Kol kas dar jis miega. Na bent jau gydytojas taip sakė.- pašnibždomis, tarė vaikino nuo laiptų draugas.

- gerai.- atsistodama, ir padėkodama vaikinui, paskubomis išeinu. Užlipu laiptais ir jau matau jį, tačiau susitinku jį, tą žmogų, manęs nemėgstantį, nes kadaise mes turėjom bendrą pomėgį, skirtingu laiku, skirtingu požiūriu.

- tu čia neužeisi.- papurtydamas galvą, užvėrė kambario duris.- per tave mano sūnus, jau ir taip čia. Per tave jis dabar toks.- griežtai kartojo. Linkčiojau galva, pritariau jam ir nuolankiai sutikau išeiti. Apsisukusi ėmiau bėgti, prieš save mačiau atsiveriančias duris, kaip į sniegą, klimpsta pėdos, su peršlapusiais batais ir pribyrėjusiu sniegu į juos. Gal dar ir būčiau apsigręžus ir grįžus į jo tėvo namus, tačiau durys jau buvo užtrenktos, ir niekam manęs nereikėjo, niekas manęs nepasigedo.

Trys dienos, kaip nemačiau jo mokykloje. Atmosferoje jaučiasi Kalėdos, žmonės džiūgauja, ką padovanosiantys vieni kitiems, nešioja kalėdines kepures, visi šypsos, visi džiaugiasi šventėmis. Tarsi tai būtų koks kirminas privertęs juos užsikrėsti tokia džiugia ir gera nuotaika, kad žvalgaisi į visą pasaulį ir tarsi bandai jiems pasakyti "ei, pažvelkit kuo jūs pavirtote" ir baksnoji pirštu jiems į nušalusias nosis, tačiau vietoj to, kad atkreiptų dėmesį į tave, ant tavo galvos užmaukšlina raudoną kepurę su baltu bumbulu ir įdavę riestą saldainį, palinki linksmų švenčių ir lyg niekur nieko, neįtardami į kokią klastą įkliuvo, nueina. Ir tuomet bandau jiems dar kažką sakyti, bandau juos dar ištempti bet jie tokie užsikrėtę ta nuotaika, kad galiausiai nueinu numojusi rankas į beviltišką reikalą. Neverta užsikrėsti gera nuotaika, ir tuomet visko besitikint ir belaukiant pasijausti tokiai apgautai šio pasaulio.

- Brey.- kreipiasi direktorius, rūstaus žvilgsnio nepajėgiu atlaikyti, galvą nunarinu ir imu žiūrėti į savo batų raiščius, bandydama prisiminti kaip atrodė jie kai tik pirkau juos.- tu nušalinama.- linktelėjau galva, dabar jau pažvelgdama į kruvinas rankas.- pradžiai savaitei.- papurtydamas popierius, juos pasidėdamas ir suraitydamas parašą už atsakomybę.- parnešk tėvams.- suprunkščiu griebdama lapus ir dingdama iš kabinėto, kaip visi to manęs ir prašo. Kol mokiniai nepastebi įsprunku į savo vienatvės vietą, susirenku daiktus ir nusileidžiu laiptais žemyn.