Sky in the river (LTU) /z.m (a.u)

Devyniolika.

- aš žinau, kad mane girdi, Brey.- jaučiu žodžius, pulsuojančius mano venose, karštus, šaltus, visą tą siaubą kartu.

- dvi paras, tu miegi, girdėdama. Ar daug mano paslapčių išgirdai?- tirštame minčių rūke pastebiu jo šypseną - nuoširdžią, draugišką, atkaklią.

- metas pabusti.- šypsodamasis tyliai sako jis. Kad galėtų pasaulis sustoti, jis tikriausiai sustotų, jei galėčiau - pabusčiau.

Kai garsai aplink užmerktas akis ir suakmenėjusį kūną, nurimo, liko tik amžina banguojančios jūros tyla, klausiau savęs, savų minčių, išaukštintų poemų ir dainų. Norėjau mokėti jų daugiau, kad galėčiau trumpam patapti tuo personažu, su gražiu gyvenimu, tikroviškai piešiamomis charakterio savybėmis ir gėlėtų suknių paradų apdangalais, įpintais į storo audinio raitytų kraštų sąsiuvinio lapus. Norėjau būti kažkuo, o ne tamsia Brey, kurios pasaulis pilkas, nes žmonės nežinodami spalvų, mano kad narkomanai - baisiai tamsi klampynė.

Tačiau mes turim spalvų. Liepsnoms žaibaruojančių suktukų, žalių ateivių galvų, turim ir saulę, mėnulį, tą patį dangų, žemę tą pačią pievą, tokias pačias širdis. Mes vieni iš jūsų, apsidairyk ir pastebėsi ne tik įgrisusią geltoną rutiną - pamatysi daugiau, tik įsižiūrėk.

- Brey.- kažkur mane šaukia. Mintys ar žmogus - sunku paakyti, skausmu užtvenktoje galvoje, šąla, nemaringi žodžiai, tarti lūpų, nepažystamų, bet sąmoningų.

- jaučiu tavo judinamus pirštus, savam delne.- juokias vaikinas, džiaugsmas, ar kažkas kito - sunku man ir vėl pasakyti.

- tu bundi.- juokiasi jis.

Noriu tarti, kad pažadą įvykdžiau - prajuokinau vaikiną, tik kitaip, ne planuotai, nenorėtai.

Kodėl sunku pabusti - negaliu pasakyti. Galbūt mūsų kūnas netgi protingesnis nei viršugalvyje įsitaisiusios rožinės masės pavidalas.

Todėl jis laukia - tingi keltis, kažką daryti, todėl drybso, lyg niekur nieko, tyliai ilsis, kol dar yra laiko.

- atsimerk. Čia ne taip baisu.- ragina jis. Kol dar girdžiu jo balsą, jaučiu kaip lėtai, lyg neskubėčiau, mėgausiuosi, akimirkomis, busčiau iš tamsos į per ryškią šviesą, kur man ne vieta.

Pramerkiu akis - jaučiu kaip vokai plėšiasi lyg sujungti dvyniai, atjungiami per operaciją, atskirti nuo savo dvynio.

- Brey?

Žiojuosi, bet nieko nesakau. Negaliu. Jaučiu lyg neturėčiau balso. Bet kūnas gyvas kaip niekad.