Prašau?

2

Įsidėjau mobilųjį į galinę džinsų kišenę ir sekiau paskui Teri, kuri sparčiu žingsniu nėrė į kitą pusę gatvės.

Negirdėjau, nei muzikos iš namo, nei žmonių nesimatė. Ar čia tikrai vyks vakarėlis?

Teri ramiai ėjo link kiemo, o aš kramčiau lūpą ir mąsčiau ar gerai padariau pamelavus tėčiui, kad einu nakvoti pas Džetą.

Džetas rašė, kad taip pat ateis, bet nesu įsitikinus ar jis pasirodys, nes mano geriausias draugas nėra to didelis mėgėjas visai kaip ir aš.

Teri prie durų priėjus pabeldė kiek per stipriai, o aš stovėjau už jos. Po kokios pusės minutės duris atvėrė Krisas.

-Sveika, Teri. O atsivedei ir mažąją Deli.- jis nusijuokė. Žinojau, kad Teri ir Krisas... keli jų bendri draugai geria su jais vakarais, nes Krisas tikras galvos skausmas Polo ir Kriso tėvams.

Kriso paauglystė buvo sunkesnė, kai jo geriausias draugas prieš du metus nusižudė ir kiek Polas pasakojo jis kaltino labiausiai dėlto save ir dabar... yra užsistatęs sieną ir jis tik žaidžia apsimesdamas, kad jam rūpi... Net ir su Viltim.

O aš mažoji Deli esu jau nuo vaikų dienų... Mano metras penkiasdešimt septyni yra... prieš juos visus tik juokas.

-Užeikit, merginos. Pirmas kartas kai Deli atėjo... Įdomu.

Mes su juo nebendravome jau seniai ir man keista kai jis dar mano vardą pamena. Pavarčiau akis ir kai jis praleido mus abi pamačiau gal dvylika žmonių.

-Tai čia vakarėlis?- paklausiau garsiau, nei planavau Teri, net ir Krisas išgirdo.

-O ką tu įsivaizduoji, kad aš į savo namus pasikviesiu visą mokyklą, leisiu jiem prišiukšlint namą ir tada pats tvarkysiu? O, ne... Mano vakarėliai tik elitui, nereikia man čia bet ko.- jis prunkštelėjo.

Tiesą tikėjaus... To įprasto vakarėlio, kur daugybė girtų žmonių... Gerai, esu kiek nustebinta. Niekada neklausiau Teri apie Kriso vakarėlius.

-Šiandien mūsų daugiau... Penkiolika.- akimis visus suskaičiavo Krisas. Pažvelgiau į žmones ir nepamačiau Vilties, net keista pasidarė.

Polas pamojo ranka man, nes žinojo, kad čia niekada nesilankiau... O jis kaip ir vienas iš atsakingų už namus visada būdavo čia.

Atrodo, net vos nemiriau iš laimės. Nuėjau ir prisėdau prie Polo.

-Nemaniau, kad tavo brolio vakarėliai tik su keliais žmonėm...- sušnabždėjau Polui į ausį.

-Jis tik būdamas mūsų metų... Rengė tokius, bet žinai po Trevio...

Aš greit palinksėjau, nes nenorėjau, kad kas nors išgirstų apie ką mes kalbėjom, nes Krisas nekentė kai kas šnekėjo apie Trevį, nors vaizdavo, kad jam nerūpi... Buvo kiek kitaip.

-Pradėkim nuo ‚Aš niekada'- išsišiepė Krisas, o aš atsidusau.

-Kas bus su tuo kas laimės?- paklausė viena mergina iš mano manymu Kriso klasės.

-Pralaimėtojas turės praleisti septynias minutes pragare su laimėtoju.- pasiūlė Teri ir aš nurijau seiles.

Nebuvau viena iš tų, kuri buvo bailė, ar visiškai nieko nepatyrusi, bet čia beveik visi buvo aštuoniolikmečiai, o man tik šešiolika. Visai nenorėjau pralaimėti ir praleisti kokioje nors spintoj septynias minutes su kokiu iškrypėliu.

-Puiku.- Krisas išsišiepė.

Mes sėdėjome ratu ir visi gavome stiklinę su alkoholiu. Aš nenorėjau, bet Teri ir Polas pasakė, kad nuo tiek gurkšniais gerdama ryt nejausiu jokių pagirių.