Prašau?

11

Mokykloje pasirodau labai ištinusi ir pavargusi, bet nesigailiu, kad susitikau su Polu. Mane atveža kaip įprasta Krisas, bet mes nesikalbame, nors vis dar nežinau kodėl. Dabar mokykloje mes nebebendrauja, jis nebevaikšto susikibęs rankomis su manimi ir panašiai, bet aš į tai nekreipiu labai didelio dėmesio, nes Krisas... Krisas tik padeda man atkreipti Polo dėmesį.

Per pietų pertrauką kaip įprastai sėdime keturiese. Aš, Džetas, Polas ir Teri.

-Kodėl nesėdi su savo vaikinu per pietų pertraukas?- Žinau, kad Teri čia specialiai bando įgelti, todėl nekreipiu į tai dėmesio. Esu įsitikinusi jog ji bent šiek tiek kažką įtaria, todėl stengiuosi išlikti rami.

-Galbūt todėl, kad ji vis dar ištikima savo draugams?- Paskuba už mane atsakyti Džetas. Polas iš dalies kaip ir aš paskendęs savo mintyse, net nevalgo savo sumuštinio, kai aš šiandien esu alkana, nei įprastai.

-Aha, smagu.- Tamsiaplaukė nužvelgia tiek mane, tiek pasisukusi Džetą įtartinai, bet daugiau nieko nesako. Atsistojau ir nueina prie vyresnių vaikinų. Pradedu nerimauti, kad ji įtars ir pasakys kokiam Polui, bet tai ne jos reikalas.

Manau, kad ji šiek tiek pastebi, kad kažkas ne taip.

Krisas vis dar labai užsisklendęs ir mes taip pat nesikalbėjome normaliai po jo mano naktinės nakvynės mano namuose.

Džetas taip pat mus palieka skirdamas erdvės. Pasako jog reikia jam knygos bibliotekoje, bet tai tik jo skiedalai. Jis mane pažįsta ir žino ko reikia...

-Ko tu toks tylus?- Baksteliu pirštu Polui į ranką, o jis net krūpteli... Galbūt jis buvo pas kokius ateivius? Arba man reiktų žiūrėti mažiau filmų apie ateivius.

-Kažką sakei?- Regis jis manęs neišgirdo, o pamatęs, kad prie stalo tik mes dviese kilsteli antakius nustebdamas. Man įdomu kas dedasi su Polu.

-Klausiau kodėl toks tylus.- Šypteliu Polui, bet jis man tuo pačiu neatsako.

-Deli, nežinau ką daryti...-Jo akys liūdos ir tik dabar pastebiu, kad jis turbūt nemiegojo šiandien beveik visai kaip aš.

-Nori pasikalbėti?- Paklausiu ir matau, kad dvejoja, bet tada linkteli.

-Man patinka viena mergina ir manau, kad aš jai taip pat patinku, bet ji turi vaikiną nežinau ar jai sakyti... ar geriau tylėti?- vaikinas pirštais piešia nematomas figūras ant stalo paviršiaus.

Aš beveik nekvėpuoju. Ar gali būti, kad ta mergina esu aš? Duok dieve, kad taip... O tai iš vis įmanoma?

-Manau, kad turėtum jam pasakyti.- nuryju seiles ir tikiuosi nesu suskydusi taip pat kaip savo viduje, nes dabar vėl kirba kibirkštėlės, kurios sako, kad galbūt Polui aš patinku.

-Sakai? Bent pabandysiu... Kad ir liksiu kvailio vietoje, bet žinosiu jog bent pabandžiau.- Jis pagaliau man nusišypso ir pasitaiso akinius, kurie jam tobulai tinka.-Ačiū, Deli. Tu geriausia.- Jis pakyla net nepalietęs savo sumuštiniu ir paglostęs mano petį dingsta.

Aš trukteliu pečiais ir paimu jo sumuštinį, nes vis dar jaučiuos nepavalgiusi. Jis mano maistą ima – šįkart aš pasiimsiu.

Prašau tavęs Polai tik mane mylėti.

Daugiau nieko.

Po pamokų pasigaunu Krisą. Po pamokų turiu omeny, kad jis turėjo dvejomis pamokomis daugiau todėl kažkur dvi valandas aš jo pralaukiu.

-Man nusibodo ta įtampa.- iškart pasakau kai mes stovime jau prie jo mašinos ir abu mindžikuojame. Krisas žiūri į mane tuščiu žvilgsniu lyg aš būčiau tik nematomas oras.

-Ką turi omeny?- o dabar man kyla klausimas ar Krisas nėra tuščiagalvis stačiokas visiškai su nuliu smegenų.

-Mes nesikalbam net. Manau, kad Teri kažką įtaria.

Jis mąsto ir pagaliau pažiūri į mane šiek tiek kitaip.

Aš sukandu dantis, negaliu kęsti kai man tenka laukti. Jis atsidūsta lyg jam nesisektų mąstyti.

-Atleisk. Buvau šiek tiek išsiblaškęs. Pasistengsime bent bendrauti, gerai?- Jis manęs paklausia ir aš beveik noriu jį pasmaugti čia, prie jo mašinos.
Aš pavartau akis.

-Gerai.- Pasakau per daug šaltai ir dabar nežinau kodėl esu pati ant jo pasiutusi. Jis mane veda iš proto blogąja prasme.

-Ko tu pyksti?- Krisas pažvelgia į mane dabar vėl kaip į kokią nevisprotę ir laukia atsakymo, bet nemanau, kad jam labai rūpi, todėl tik numoju ranka ir atsigręžiu eiti, bet mane už rankos pagauna Krisas, prisitraukia arčiau ir pabučiuoja. Pabučiuoja taip gerai, kaip jis ir moka... Grubiai, bet tobulai.

Atsitraukiu ir žiūriu į jį.

-Kodėl tu pabučiavai mane?- Paklausiu prikimusiu balsu.

-Teri ėjo... Sakei, kad ji kažką įtaria todėl tai ir padariau.- Apsidairau, bet niekur nematau nė kvapo Teri, todėl man tai šiek tiek atrodo įtartina, bet į tai net nesigilinu, nes nematau jokio reikalo. Nekart jis mane bučiavo.

Krisas parveža mane namo, bet mes tik pasikalbame ne piktai, bet kvailomis temomis. Jis man pasakoja kokius anime turėčiau pažiūri, bet aš tik apsimetu jog klausaus, bet neturiu jokios traukos žiūrėti anime.

Grįžus namo vos negaunu infarkto pamačius tėtį namuose, o šalia jo ir tetą Klarą... Tik ne tai, dieve, prašau.

Klara yra mamos pusseserė ir vienintelė giminė iš mamos pusės su kuria palaikome ryšį. Jai kokia keturiasdešimt, bet nesu įsitikinus.

Trumpai tariant mane nuo jos pykina. Bet jei teta čia... reiškia.

-O dieve, Deli!- išgirstu pusseserės balsą ir mane persmelkia.

Juk mokykla... Kokį velnią čia daro jos?

-Sveika.- Mane pasitinka dabar jau ir teta virtuvėje. Tėtis šypteli man atsiprašančia šypsena. Bet jam šypsena nepadės. Jos čia praleis mažiausiai kokias dvi naktis. Tėtis turės nupirkti man šokolado, bet ne šiaip daug šokolado, bet labai daug šokolado.

Eirė – mano pusseserė, kuri yra didžiausia dviveidė žemėje ir anais metais atvažiavusi čia varvino seilę dėl Kriso, bet jai niekaip nebuvo galimybių.

Eirė yra šėtono išpera... Na nebūtų Klaros dukra, nes jos labai panašios tiek išvaizda, tiek charakteriu, todėl abejoms jaučiu antipatiją, bet tėtis sako jog reikia palaikyti ryšį bent su kuo iš mamos pusės, nors man tai nieko nereiškia.

Aš apkabinu tetą, tada Eirę. Eirė mane nusiveda į viršų lyg tai būtų jos namai, o ne mano...

-Ar tave parvežė tas karštasis Krisas Viseris?- Eirė žvelgia į mane lyg aš būčiau pasikeitusi... Lyg aš būčiau dabar kokia karalienė sėdinti prieš ją. Nes Krisas Viseris buvo ir kaip matau yra jos užgaida.

Bet juk dabar... jis mano vaikinas?