Prašau?

21

Krisas į mane žiūrėjo taip keletą minučių ir mes tylėjome, tai buvo per daug jauki tyla, kurią galiausiai vaikinas sėdėjęs šalia manęs nutarė pralaužti:

-Tikrai nori išgirsti tiesą, kuri mane slegia jau porą metų? - aš linktelėjau laukdama kada jis pradės kalbėti ir jis pradėjo. - Aš tikrai esu kaltas... Du penkioliktais metais, rugpjūčio keturiolikta aš pražudžiau Trevį. Trevis jau porą dienų atrodė kažkoks netoks. Jis susipyko su tėvais ir mergina... Kiek žinau ir tėvai dar kažką žinojo, ko net aš nežinojau... Buvo penktadienis. Kaip įprastai visi šventėme Trevio namuose, nes tėvų buvo darbo vakarėlis ar kažkas panašaus. - jo balsas iškart pradėjo lūžinėti, nejau jis tikrai šiuo metu manimi pasitiki? - Trevis atėjo pas mane, aš šėlau su viena mergina iš savo klasės ir paklausė ar mes galime pasikalbėti, tai labai skubu. Aš pasakiau, kad dabar ne metas, nes juk jis mato, kad aš šiuo metu labai smagiai leidžiu laiką su mūsų bendramoksle. Tas manęs daugiau nekalbino, bet naktį viena mergina jį rado pasikabinusį tėvų kambaryje... Tu neįsivaizduoji kaip mane graužia sąžinė, o jei aš būčiau su juo pasikalbėjęs? Jis tikrai nebūtų pasikoręs jei būčiau ėjęs su juo pasikalbėti...- žvelgiu į Krisą ir matau jo skruostais byrančias ašaras, jis suėmęs pirštais sau peša plaukus.

Aš žiūriu į jį, žiūriu ir matau tik kenčiantį aštuoniolikmetį. Niekada jo nemačiau tokio žlugusio, bet turbūt tai tik lašas kaip jis jaučiasi juk jau praėjo porą metų... Ar jo skausmas jau sumažėjęs?

-Krisai.- suimu jo delną ir spusteliu, jis nežiūri į mane, bet jaučiu kaip šiandien jis atsivėrė. Bet jis save kaltinė dėlto, kad jis su juo nesikalbėjo? - Tu negalėjai žinoti, kas dedasi Treviso galvoje. - tyliai pasakiau tikėdamasi, kad jis išgirdo.

-Aš jaučiu, kad tai aš kaltas, kaltas...- nežinau ką turėčiau daugiau pasakyti. Juk aš jo neišgelbėsiu iš sąžinės graužaties...

Jis atsistoja ir tada pritupia prieš mane. Suima dabar jau mano delnus:

-Atleisk už viską ką kada tau padarysiu, nenorėjau. - mane išgąsdina ką jis dabar pasako ir švelniai pabučiuoja į lūpas, tuoj pat mūsų bučinys pasidaro aistringesnis.

Dabar mes nevaidiname, bučinys yra tikras kaip niekada... tačiau dabar nežinau ar man tik vaidenas ar po velnių aš jaučiu simpatiją vaikinui kuriam neturėčiau jausti? Aš pati išsigąstu savo minčių ir greit atsitraukiu nuo Kriso palikdama jį sumišusį. Jis žvelgia į mane tom savo prakeiktom rudom akim kaip niekada švelniai.

Juk viskas dėl Polo, o ne Kriso... Noriu išeiti, bet esu sulaikoma Kriso balso:

-Deli, nepalik manęs. - aš atsigręžiu ir nežinau ką daryti. Likti ar išeiti? Jeigu išeisiu gali būti, kad jis eis ieškoti prieglobsčio į Vilties glėbį, o jei liksiu... Galbūt dar ką nors sužinosiu apie Krisą.

Jaučiu tarp mūsų atsiradusį ne draugišką ryšį, o kažkokį iš giliau sielos. Atsisėdu šalia jo, jis tyli užsimerkęs ir paėmęs mano ranką. Aš nežinau kas šiandien pasidarė tarp mūsų, bet esu dabar labai išgąsdinta.

Nejaugi tikrai man gali patikti Krisas Viseris, kuris yra cinikas? Bet šiandien mačiau koks jis gali būti pažeidžiamas.

Aš, Nikas ir Teri parvežame namo girtą Krisą. Nikas žinodamas kaip tyliau nusigauti iki jo kambario man padeda. Ačiū Dievui jų namų durys nėra užrakintos. Teri man keista yra negirta. Man kyla klausimas ar tai ne dėl Niko? Galbūt Teri jis taip pat patinka. Nenoriu nė vieno iš jų to klausti.

Mane ir Teri parveža gerokai po pirmos. Ši pabučiuoja Nikui į skruostą.

-Labos nakties.- pamojuoju Nikui kai išlipu. Mes su Teri įeinam į namus ir prieš mus stovi tėtis. Šiek tiek įsiutęs tėtis. Šūdas.

-Kur buvot? - jo balsas skamba pikčiau, nei įprastai. - Žinai, kad kai išeini noriu žinoti kur tu randiesi, Deli.- šis suneria rankas ties krūtine ir prisimerkęs stebi mane.

Atsiprašau.

-Tėti, būčiau pasakiusi, bet tu miegojai.- jis papurto galvą.

-Galėjai pažadinti ir pasakyti kur išeini. Ypač esu atsakingas šiąnakt už dvi paaugles. Dabar abi einant miegoti. Daugiau, kad man nebūtų tokių nesąmonių, kad kažkokie jaunuoliai parvežtų naktimis mano dukterį ir jos draugę. - mes abi nunarinusios galvas palinksime ir nueiname į viršų, mano kambary.

-Tavo tėtis toks kietas, jokių bausmių... Kad mano tėvai būtų tokie paguldyčiau galvą. - pavartau akis kai draugė pasiėmus mano vieną iš pižamų dingsta vonioje, o kol ji vonioje aš persirengiu į savo pižamą.

Ji nesupranta kaip viskas yra sudėtingiau, nei atrodo kai negauni jokių bausmių.

Nueiname miegoti dar pasikalbėjusios apie kvailus dalykus ir planus vasarai. Aš išvyksiu su tėčiu dviem savaitėm į Portugaliją, o tada viena dar trim savaitėm pas senelius, o visas kitas laikas bus skirtas Teri, Džetui ir galbūt Polui.

Teri išeina vos po pusryčių, kuriuos pagamina mano tėtis.

-Teri mama skambino ir klausė ar ji pas mus. Kaip visada ji labai jaudinasi kai jie visi susirieja...- aš atsidususi linkteliu.

Taip būna amžinai. Teri susipyksta su mama arba su tėčiu, o kaip dažniausiai būna su abiem. Ji ateina pas mane pernakvoti, o jos kažkuris iš tėvų paskambina pasiteirauti ar viskas gerai yra su jų dukra.

-Jie žino, kad mes ją labai mylim ir neliks ji niekada viena...- tėtis linkteli ir šypteli, vienu momentu gal tėtis ir nelabai norėjo, kad aš su ja draugaučiau, nes Teri... turėjo gotės metus, kurie buvo nekokie ir ji atrodė ypač siaubingai.