Prašau?

31

Galiausiai namo išnešu savo užpakalį viena ir grįžtu per kokią valandą. Neskubu, bandau apmąstyti ką padariau.

Ta prasme... aš net nebuvau girta.

Pradedu dar labiau plūsti save dėl savo poelgio.

Nueinu miegoti su skaudančia galva, nors namie spengia tik tyla, negaliu rasti sau vietos.

Lovoje prasivartau keletą valandų, nors ir buvau nemiegojusi praeitą naktį iš vis.

Atsikeliu tik gerokai po pirmos ir pirmas dalykas apie, kurį pamąstau, kad reikia iškart eiti pas Džetą. Man reikia pasikalbėti su juo ir įsitikinti ar jis tikrai jaučiasi gerai.

Nusimaudau ir persirengiu į įprastus sau rūbus - džemperis, šįkart juodos kelnės ir sportbačiai.

Tėtis namie tvarko kažkokius reikalus susijusius su darbu ir mes su juo tik persimetame keliais žodžiais, kol aš pasidarau arbatą, ją išgeriu ir suvalgau sumuštinį.

Parašau žinutę paklausdama Džeto mamos, kur jo palata, nes gaila nesu visažinė ir neįsivaizduoju.

Būtų šaunu, kad būčiau nuvežta, bet tėčio nenoriu prašyti, o Krisui nežinau kada galėsiu į akis pažiūrėti ir kiek supratau tarp mūsų atsistojusi kažkokia siena, kuri nebus greit nustumta. Beto nežinau ar jo mašina jau paimti iš auto serviso.

Ligoninė už poros kilometrų, todėl nusprendžiu, kad nenumirsiu jei nueisiu pėkštute.

Kai įžengiu į didelį šešiaukštį pastatą - pagaliau gaunu žinutę su palatos skaičiumi, jau maniau jog teks eiti ir ieškoti ar klausinėti kokių svetimų žmonių.

Prisiartinu prie lifto ir paspaudžiu mygtuką taip liftą iškviesdama į savo aukštą.

Pradedu mindžikuoti, nes jau visą minutę liftas neatvažiuoja.

Jau net ateina noras lipti laiptais, bet lifto durys atsidaro ir pro jas išeina Feliksas, jis užsimąstęs, bet aš jam trumpam grybšteliu alkūnę taip priversdama atsisukti.

Jis trumpam suraukia antakius bandydamas suprasti ką aš čia veikiu, bet man kyla panašus klausimas.

-Ką čia lankai? - mandagiai pasiteiraujo tamsiaakio vaikino, bet jis atrodo lyg prigautas kišenvagis.

-Gimines. - vaikinas trumpai atsako, o aš nebegaliu su juo kalbėtis, nes mano liftas tuoj užsidarys. Įsmunku vidun prieš liftui paliekant mane neįlipus.

Šiek tiek pagaunu mąstydame save, kad vaikinas sakė ne tiesą, bet nesureikšminu - tai ne mano reikalas.

Pažvelgiu į veidrodį esantį lifte, pasitvarkau vėjo sutaršytus juodus plaukus ir kai pakylu į reikiamą aukštą išlipu.

Šiek tiek nekantrauju ir bijau pamatyti savo draugą. Įeinu į skyrių kur daugybė durų su skaičiais. Darkart patikrinu telefone parašyta skaičių.

Trys šimtai dvidešimt penki.

Trys šimtai trylika, trys šimtai keturiolika... trys šimtai dvidešimt.. beveik koridoriaus gale pagaliau randu reikiamas duris ir nesibeldus įeinu.

Vaikinas guli lovoje ir kažką daro su telefonu. Nemaniau, kad jis turi telefoną su savimi... būčiau galėjusi ir ankščiau su juo susisiekti.

Man šiek tiek per stipriai užtrenkus duris, kurių vyriai atgrąsiai girgžda vaikinas krūpteli ir atsisuka į mane.

Trumputį išsigąstu, nes Džeto veidas visas ištinęs ir pamėlęs. Stengiuosi savo išgąsčio nerodyti, išlikti neutralia veido mimika.

-Pagaliau, mano brangioji drauge, parodei! - kartu su ironija, bet ir su nuoširdžia šypsena mane pasitinka raudonplaukis.