Prašau?

7

Visą savaitę... Jaučiausi ignoruojama. Nors Krisas mane paimdavo, nuvešdavo į mokyklą, susikabinę rankomis vaikščiodavome mokykloje.. Bet vieninteliai žodžiai man būdavo ‚labas‘. Neįsivaizdavau ką per nusikaltimą padariau... Jis elgėsi jau beveik kaip draugas, o dabar...

Polas manęs vengė, net neateidavo į valgyklą... Kuo toliau, tuo labiau save drąsinu pabaigti visus susitarimus su Krisu, nes jie... nei man... nei jam nieko neduoda.

Rodos abu Viserių... vaikinai ant manęs pyko, bet savo kaltės neįžvelgiau.

Viltis... Viltis akimis praeidama mane padegindavo, bet nieko nesakė...

Viskas ramiai buvo, kol penktadienį naktį Krisas man visiškai girtas nepaskambino... Net nežinau kaip jo balsas skambėjo... Jis buvo visiškai sugniuždytas. Vaikinas paklausė manęs ar gali ateiti, nes nežino kur eiti... Aš iš pradžių labai sutrikau, bet mano tėčio nebuvo, todėl pasakiau, kad ateitų... Iškart įspėjau jį, kad tegul ateina vidun, nes durys atrakintos.
Ilgai laukti nereikėjo... Už kokios dešimties minučių ir atėjo paklydėlis mano netikras vaikinas.

-Labas.- jis sumurmėjo kai aš nulipau laiptais ir atsistojau prieš jį.

Jis sunkiai nusimovė batus ir nusekė paskui mane į viršų... Abu įėjome į mano kambarį. Aš tylėjau, niekada Krisas nebuvo mano namuose ir juolab... Kodėl jis ėjo pas mane?

-Nieko man nepasakysi?- jis nebuvo toks girtas, kad nebestovėtų ant kojų, bet buvo gerai prisilakęs.

-Ką turėčiau tau pasakyti?- stebėjau vaikino veidą.

Nors Krisas buvo iš ties patrauklus, bet tikrų jausmų niekada jam nejausčiau. Jis iš tikrųjų yra pasipūtęs, dviveidis, kuris nepagalvojęs lengvai gali sudaužyti tau širdį ir vėliau jam tai bus nusispjauti... Jis yra sociapatas, jis neturi sąžinės, tačiau gerai moka apsimesti... Užsimesti mantija, kuri padaro kiekvieną patikliu.

Ilgos blakstienos, tamsūs plaukai, rudos akys...

-Nežinau ką čia veikiu... Nenorėjau grįžti dabar namo... Įsivaizduoji nebuvau rimtai prisigėręs nuo...- jo balsas užlūžo ir aš supratau. Vaikinas stovėjęs prieš manę tiesiog atsisėdo ant žemės ir rankomis susiėmė galvą.
Aš atsidusau ir prisėdau šalia.

-O kodėl dabar prisigėrei?- turbūt aš buvau vienintelis variantas likęs jam... Atsisukau į Krisa, kuris šiuo metu atrodė pavargęs ir stebėjau jo sumišusį veidą.

-Nes šiandien man prikaišiojo..- jo balsas užlūžo... Man pačiai šiek tiek pasidarė skaudu... Šis tokia sieną užsistatė po savo geriausio draugo mirties. -Trevį... Aš negaliu... Negaliu nustoti galvoti, kad tai mano kaltė.- jis pradėjo pešti savo plaukus.

-Klauskyk, Krisai...- padėjau savo ranką ant jo rankos ir atsidusau.

Aš tik dabar pradedu suvokti jog aš su Krisu Viseriu... Turiu netikrus santykius ir dabar... Krisas ir aš - vieni mano kambarį. Gerai, tai keisčiausias nutikimas per visus mano beveik septyniolika gyvenimo metų.

-Aš kaltas... aš kaltas... aš kaltas...- jis tyliai murmėjo sau po nosim. Aš giliai įkvėpiau ir spustelėjau jo ranką.

-Krisai, kodėl tu laikai save kaltu?- jis užmerkė akis ir ašara išdavikė nusirito jam skruostu. Žinojau, kad aš neprivalėjau dabar čia jo įsileisti, ar kalbėtis su juo, bet šis vaikinas kažkada vaikystėje buvo vienas iš mano geriausių draugų... Mes visi saugodavom vieni kitų paslaptis... Bet tada paslaptys buvo daug paprastesnės, nei dabar.

Aš atsisėdau jam ant kojų, taip lyg apsivydama jam liemenį ir delnais suėmiau jo skruostus. Jis atsimerkė ir vienas kitam žvelgėm tiesiai į akis.

-Papasakok man, kas tavęs neramina... Mes jau saugom vienas kito paslaptį... Todėl aš galiu būti savo skrynia, kurioje gali palikti savo paslaptį, kad tau palengvėtų, o nuo skrynios raktas priklausys tik tau vieninteliam... O tada ta paslaptis atsiguls antkapiu mano širdy...- tyliai pasakiau jam ir jis žvelgė į mane kelias akimirkas lyg galvodamas ar aš esu verta sužinoti vieną iš jo juodžiausių... kaip supratau paslapčių.

Galbūt dėlto, kad manimi pasitikėjo... O gal alkoholis atrišo jam liežuvį, bet jis jau pasiryžo atskleisti kas buvo su Trevisu ir kodėl jis būtent kaltino save... Sklandė daug gandų... Bet niekas to nežinojo... Nejau aš būsiu ta... išrinktoji? Išrinktoji, sužinoti jo paslaptį?

-Atleisk, Deli... Aš negaliu...- regis man pasirodė blogai... Žvelgiau į pavargusias ir raudonas Kriso akis ir mąsčiau... Mąsčiau ar kada galėsiu sužinoti, kas jį taip slegia?

Net pati nepajutau... Kaip savaitė privertė mane susidomėti Kriso paslaptimis... Sužinoti troškau bent vieną šio velnio paslaptį... Bet ar ne greičiau jis viską sužinos apie mane, nei aš apie jį... Aš esu prakeiktai naivesnė, nei manau...

-Nori pasilikti?- paklausiau atsitraukus ir atsistojus. Jau buvau su savo pižama ir net nežinau, kodėl aš tai pasiūliau... Aš jo beveik nepažįstu. Aš pati save trikdau kiekvieną dieną vis labiau.

-O kur tavo tėtis?- jis pakėlė savo veidą į mane ir dabar jau jis mane studijavo... Gaila, aš nesu tokia įdomi kaip tu - Krisai.

-Jis grįš kokią dešimtą rytoj... Manau iki tada tu išeisi.- jis linktelėjo. -Aš žinau... Kad tu turi labai įdomų seksualinį gyvenimą... Tad laikyk rankas kuo toliau nuo manęs.- Krisas pažiūrėjo į mane pakėlęs antakius.

-Aš net nenorėčiau tavęs liesti.- jis prunkštelėjo.

Gerai šiek tiek suskaudo širdį kai jis pasakė, kad nenorėtų manęs liesti... Hm, aš nesu jam patraukli...

Apsimečiau nusijuokianti, bet giliai savyje mąsčiau... Mąsčiau... Iš vien mąsčiau, kodėl būtent aš ir jis... Kodėl mūsų keliai ir vėl susidūrė? O gal kada mūsų šešetas ir vėl bus kartu?

Nusipurčiau visas kvailas mintis ir atsiguliau į lovą. Jis nusirengė džemperį, marškinėlius, o tada ir džinsus. Trumpam jį nužvelgiau. Jis yra ypač patrauklus kaip vaikinas, tačiau efekto didelio nejaučiau... Tik tiek, kad kiekvienai merginai į gerai atrodantį vaikiną smagu paspoksoti.

Jis atsigulė šalia manęs, bet mes laikėmės atstumo. Ir tai yra tikrai gerai.

Bet pagalvojus... Ne viena mergina norėtų Kriso Viserio savo lovoje... Bet aš apie tai niekada negalvojau... Visai nemąsčiau apie jį kurį laiką... Nebent kas nors man primindavo apie šį paslapčių pilną vaikiną, tačiau dabar... Nebegalvojau apie tai kas buvo... Užmerkiau akis suprasdama, kad dabar Krisas ir vėl mano gyvenime.