Prašau?

8

-Deli?- išgirdau tėčio balsą, o tada durų atsidarymo garsą.

Jaučiu gavau infarktą... Greit pašokau ir pažiūrėjau į kitą lovos šoną, bet Kriso nebuvo... Ačiū dievui.

-Labas rytas, tėti.- greit pasakiau, giliai kvėpavau ir stengiausi ramiau kalbėti, bet dabar dėkojau Dievui... Ir šiek tiek Krisui, kad šis išėjo ankščiau.
Gal pats nieko neatsiminė ir greičiau išsinešdino... Bet tai man nebuvo labai svarbu.

-Ateisi valgyti?- pažiūrėjau į telefoną ant naktinio stalelio ir pastebėjau, kad jau gerokai po dvylikos. Kaip aš ilgai miegojau... Kažin kada išėjo Krisas... O kada tėtis grįžo?

Aš tik ramiai palinksėjau, o tėčiui pasišalinus griebiau telefoną ir sumaigiau žinutę Krisui padėkodama, kad jis anksti išėjo...

Nusileidus laiptais į nedidukę virtuvę, abu su tėčiu atsisėdom ant baro kėdžių. Tėtis buvo paruošęs makaronų su padažu, tai vienas iš geriausių patiekalų... kuris jam sekėsi paruošti.

-Ar tau patinka Kristoferis Viseris?- tėtis paklausė ir aš, net užspringau kąsniu... Pradėjau kosėti, o tėtis švelniai patrankė per nugarą ir aš paskubomis nubėgau prie kriauklės, įsileidau vandens vis dar springdama. Išgėriau visą stiklinę ir rodos nebespringau.

-Kodėl klausi?- žiūrėjau nesusipatoginus į tėtį vis dar stovėdama prie kriauklės, o tada grįžau prie kėdės, atsisėdau.

-Aš ne aklas ir ne toks senas jog nieko nesuprasčiau... Jis tave palydėjo namo, nuveža į mokyklą.- kramčiau lūpą galvodama ką pasakyti... Jis man nepatiko, bet patiko Polas.

-Na, man patinka...- greit atsakiau, nes nežinau ar ir tėčiui turėčiau meluoti apie netikrą mūsų draugystę.

-Žinai, kad aš niekada nesu tam prieš... Nes turėjau patirtį, bet neskubėk dėl žinai...ko.- išpūčiau akis stebėdama tėtį.

-Už kelių savaičių mano gimtadienis... Žinau, tėti, viską ką man reikia žinoti.- jis tik pusę lūpų šyptelėjo ir linktelėjo. Taip ir būna kai turi tik trisdešimt dvejų metų tėtį.

Pirmadienį Krisas neatvyko manęs pasiimti, todėl vėlavau į pamokas, nes turėjau daug vėliau išeiti... Jis man taip pat nerašė, todėl norėjau jį gyvą pakasti...

Vėliau po pirmos pamokos ramiausiai ėjau link matematikos, kol mano riešą sugriebė iš nugaros ir aš tikėjausi mažiausiai išvysti... Viltį. Buvau visiškai apie ją pamiršusi.

Ji žvelgė į mane pilnomis pagiežos akimis... Rodos, net šiek tiek baugino mane jos tas žvilgsnis.

-Žinai, kad Krisas visada... Su kuo bebūtų grįš pas mane.- ji šaltai pasakė vis dar laikydama mano riešą ir į jį leisdama savo ilgus nagus.

Aš ištraukiau riešą iš jos gniaužtų ir stengiausi žiūrėti į rudaplaukę merginą prieš save kuo neutraliau.

-Ko reikia?- stengiausi atspiginti jos žvilgsnį.

-Žinai, kur Krisas buvo visą sekmadienio vakarą?- ji pašaipiai paklausė manęs ir aš neramiai nurijau gumulą susidariusį gerklėje.

-Ogi, pas mane...- ji nusišaipė. Rodos jai patiko žlugdyti mane... Žlugdyti...? Manęs tai labai nejaudino... Maniau, labiau nervino tai, kad jis sušiktai sakė, kad daro jog atsikratytų Vilties, bet vis tiek... Aš turiu likti kvailės vietoje... Jeigu būčiau tikra Kriso mergina turbūt dabar liečiau ašarų upelius... Tačiau, dabar manyje užvirė visi šėtono vandenys... Visas pyktis sukilo į viršų.

-Gaila, kad dabar esi mano pakaitalas... Mes susipykom... Aš jį išvijau... Turbūt dėlto ir atėjo pas tave.- šyptelėjau dabar jai, bet aš melavau... Melavau ir man puikiai sekėsi. Ryk savo nuodus, kale, pagalvojau.