Prašau?

10

Nepersirengiau pižamos tik ant viršaus užsimečiau džemperį ir iškart išėjau į lauką. Tikėjaus, kad tėtis kietai miegai ir vėliau negausiu velnių. Nuėjau keletą žingsnių link kaimynų namo ir laukiau kaip įprastai Polo.

Aš labai jaudinausi. Visiškai neįsivaizdavau ką jis man pasakys ar ko jis nori, bet pats pasakė, kad vengia manęs, pripažino. Aš tikiuosi sužinoti kodėl jis manęs vengia. Žinau priežastį, kad tai dėl Kriso, bet būtent kokie jausmai jį slegia?

Pamatau artėjant vyrišką siluetą ir suprantu, kad tai Polas. Vaikinas užsidėjęs gobtuvą, todėl sunkiau jį atpažįstu. Praeina gal pusė minutės ir Polas jau stovi prieš mane. Prietemoje sunkiai matau jo veidą, bet jaučiu tarp mūsų svyrančią įtampą.

Negaliu susilaikyti neapkabinus jo. Apsiveju rankomis savo geriausio draugo kaklą ir užsimerkiu...

Ar aš daug prašau, Polai? Prašau tik, kad mane mylėtum.

-Man liūdna, kad vengi manęs, Polai.- Sumurmu jam į ausį. Iš tiesų mes visada buvom artimi, bet pusantros savaitės padarė tarp mūsų skylę, kuri toliau ryja mūsų draugystę.

-Atsiprašau, Deli... Bet tu žinai, aš labai nustebau, kad tu ir mano brolis...- Vaikinas paglosto mano nugarą ir atsitraukia. Abu žiūrim vienas kitam į akis, nors ir prietema... Ši akimirka man daug ką reiškia.

-Ar tu ant manęs pyksti?- Paklausiu tyliai, tyliai, bet jis išgirsta.

Keletą akimirkų pats tyli, bet tuoj pat prabyla:

-Pykau, bet kaip savo geriausiai draugei noriu visko ko geriausia... Norėjau atsiprašyti ir negalėjau laukti rytojaus, norėjau atsiprašyti būtent dabar. – Nusišypsau Polui, nors jis manęs nemyli kaip aš jo prašau, bent esu jam brangi.

-Aš noriu, kad mūsų draugystė toliau tęstųsi Polai.- Jis linkteli ir šįkart pats pirmas mane apkabina. Ši akimirka man tobula... Polas nebevengs manęs, kol kas to man ir gana.

-Nori pasivaikščiot?- Jis paklausia ir aš nustembu.

-Rytoj į mokyklą.- Tariu kramtydama lūpą ir man šąla kojos, nes stoviu tik su pižamos šortais.

-Tai kas...- Aš nusišypsau ir linkteliu, apsimetu, kad man nešalta. Noriu su Polu praleisti kuo daugiau laiko, nes jis yra tai ko man reikia.

Mes patraukiame gatve link Polo namų. Žibintai apšviečia visą gatvę. Dabar geriau matau Polą ir gražius jo bruožus. Trumpam užverčiu akis į dangų... Keletas žvaigždžių stūkso danguoja visiškai vienišos viena nuo kitos atsiribojusios puošia naktį.

Mes einame tyloje, bet ši tyla kiek kitokia nei įprastai. Ji maloni ir šildo mano širdį. Mes praeiname Viserių namus, visur sudegtos švieso, Kriso mašina taip pat stovi namuose, bet tai dabar man visiškai nesvarbu.

-Atsimeni Nadia?- Paklausiu pamačius kitoj pusėj Viserių namų esantį pakankamai dabar jau apleistą namą, o už jo turėtų būti ir medis, kuriame buvo namelis. Kai buvome maži... Nadia buvo mūsų draugė, bet tai buvo prieš atsirandant šešetui ir Nadiai išsikraustant.

-Aha, vis dar pamąstau kaip ji laikosi... Kokią dešimt metų nebesu matęs jos, o kai žinai po to kai tėtis jos nusižudė šiuose namuose taip ir nepardavė šio namo.- Polas liūdnai nusišypso ir mes einame toliau.

Manau Nadia dabar turėtų būti širdžių ėdikė, nors už mus metais jaunesnė, bet buvo jau penkerių metų jau kaip deivė. Gaila, kad jos mama susipyko su tėčiu, o jis būdamas sunkios psichinės būklės nutarė padaryti... staigmeną ir paliko laiškelį, kol Nadia ir jos mama svečiavosi pas senelius... kad tėtis aprimtų, o jis nusišovė.

Iškart po to jos išsikraustė, bet namo niekas ir nenupirko, o juk tokia gera vieta.

-Atsimenu kaip mes visi išsigandę ten aplink vaikščiodavom lyg ieškodami vaiduoklio, bet tada žinok gana buvo šiurpiu.-Kai tai pasakau Polas linkteli prisiminęs.

Polas, Krisas ir Džetas visada mus ten tempdavosi, o mes visada buvom bailės, ypač aš.

-O atsimeni kai prieš kokią pusantrų metų per Teri gimtadienį pabučiavau tave?- Mano širdis pradeda stoti prisiminus... Tada aš ir įsižiūrėjau Polą, maniau jis to nepamena, nes pirmąkart buvo taip prisigėręs, nors buvo tik penkiolikos, bet Teri visada gaudavo alkoholio.

-O ką nori tuo pasakyti?- Nusijuokiu, bet žinau, kad tai nelabai tikrai nuskamba, bet stengiuosi pasirodyti išdidi ir, kad man nerūpi.

Prašau, pasakyk ką nors gero, Polai.

-Aš tave mylėjau iki paauglystės... Na, dabar žinau, kad nemylėjau, bet buvai man idealas... Žinai, vaikas buvau, bet tada atrodė, kad mylėjau...- Šis sukikena, o aš net oru užspringstu ir pradedu kosėti.

Aš patikau Polui? Deja, tai buvo tik vaiko simpatija. Ką aš jam jaučiu man atrodo daug stipriau, bet jis to nežino... Nes sakė, kad tai jautė. Būtuoju laiku.

Lyg nustoju kosėti ir liežuviu persibraukiu per lūpas taip jas sušlapindama, nes man atrodo jos sustiro.

-Nemaniau, kad kada aš galėjau būti idealas.- Bandau šmaikštauti, nes mes vis dar su Polu einame, bet nebežinau kur. Nebežinau, nei kur esu ir iš dalies pradedu norėti namo.

Mano širdis trankosi kaip pašėlusi.

-Neįsivaizduoju kas kitas galėtų būti toks idealas. Tu – nuostabi, Deli.- Mano skruostai išrausta ir aš tikiuosi jis to nemato. Jis niekada to man nesakė ir mano viltis vėl įsižiebia. Gal dar įmanoma, kad aš jam patikčiau?
Aš nusišypsau.

-Ačiū, Polai. Ačiū už visus žodžius. Tu pats geriausias draugas. Atleisk, bet po Džeto. Jis kaip mano stebuklinga krikštamotė... Nepakeičiamas.- Polas sukikena ir aš taip pat šypteliu.

-Eime namo?- Jis paklausia. Nors norėčiau dar pasilikti, bet mokykla to neleidžia, todėl aš linkteliu.

Į namus grįžtu gerokai po dviejų, atsigulu į lovą vos nusimetus džemperį, bet dar negaliu užmigti kokią gerą valandą galvodama apie Polą, bet tada prisimenu Krisą... Pamąstau apie jį ir suprantu, kad galbūt gal tai ir padės labiau Polui atkreipti dėmesį į mane.

Einu mokyklos koridoriumi ir visi į mane spokso kaip į kokią atstumtąją. Viltis žiūri į mane iš toliau ir jos akys tuščios. Tai mane išgąsdina, apsisuku eiti, bet pamatau prieš save Polą su Krisu. Polas stovi be emocijų, o Krisas žiūri į mane su pašaipia šypsena. Polas nuleidžia galvą ir apsisuka, aš sugriebiu jo ranką, kad manęs čia nepaliktų prie visų į mane taip žiūrinčių, bet Krisas atplėšia mane nuo Polo... Rodos jis tuoj mane nuneš į prarają.

Visi išsigandusi atsimerkiu ir suprantu, kad sapnavau. Nors tai nebuvo labai baisus sapnas, bet mane išgąsdinu ir vis dar drebu. Pažiūriu į telefoną ir rodo šiek tiek po penkių. Numigau tik kelias valandas ir galva plyšta, bet miego nebenoriu.